Nida – kaip sensorinė aplinka menininkų iš viso pasaulio kūriniuose

Nida – kaip sensorinė aplinka menininkų iš viso pasaulio kūriniuose

 

Balandžio pradžioje tik savaitę Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose veikė pirmoji kuruota Vilniaus dailės akademijos (VDA) Nidos meno kolonijos menininkų rezidentų iš viso pasaulio paroda „Nidos meno kolonija: genius loci“.

Mintimis apie ją paprašėme pasidalyti parodos kuratorius – kolonijos meno direktorių Vytautą Michelkevičių ir kolonijos praktikantę Yulią Startsevą (Kanada):

– Parodai įvardyti pasirinkome lotynišką sąvoką genius loci, reiškiančią išskirtinę konkrečios vietos atmosferą ar visur įsiskverbusią vietos patirtį ir dvasią. Ja remdamiesi atrinkome įdomiausius darbus, kuriais per pirmuosius kolonijos veiklos metus menininkai tyrinėjo Nidą kaip sensorinę aplinką.

Koks buvo Nidos kvapas prieš 100 metų? Koks buvo Nidos dailininkų kolonijos kvapas? Pirmuoju atveju tai buvo greičiausiai tas pats kaip ir dabar, o antruoju – prisodrintas aliejinių tapybos dažų dvelksmo.

Po 100 metų Nidos kvapas ir atmosfera skleidžiasi daugialype raiškos priemonių ir būdų puokšte. Nidoje reziduojantys menininkai iš viso pasaulio kuria vaizdinius, garsinius, taktilinius ir net su kvapais susijusius kūrinius.

Šviesa, garsas, kvapas, lytėjimas, naratyvas, komunikacija – tai pagrindiniai patirties Nidoje raktažodžiai, virstantys menininkų kūriniais. Nidos, kaip vietos, apibrėžimas ištįsta už jos ribų į svyruojantį barometro spaudimą, judantį smėlį ir vandens temperamentą. Atokioje vietoje aplinka tampa personažu, su kuriuo reikia susibendrauti. Gamta pasirodo ne romantiška ar nostalgiška, bet kaip kažkas, su kuo keitiesi laiku, – derybos su vėjo kryptimi ir vandeniu, ieškojimas, laukimas… Per pirmuosius metus rezidentų sukurti kūriniai atspindi psichologinį gyvenimo ir kūrybos Nidoje poveikį. Nuo atidarymo 2011 m. kovą Nidos meno kolonija priėmė daugiau kaip 50 menininkų, kūrusių čia nuo vieno iki keturių mėnesių. Vienu metu Nidoje reziduoja nuo 5 iki 10 menininkų, iš kurių 2 ar 3 yra užsieniečiai.

Pirmasis kolonijoje sukurtas kūrinys žymi chronologinę parodos pradžią. Prancūzų menininko Quentino Armando „Plaustas“ – tai tarpinė erdvė, sukurta tam, kad „būtų tuščià ir be namų jausmo“. Minimali plūduriuojančio įtaiso konstrukcija veikia metaforiškai. Kūrybos medžiaga – miške surinktos medžių šakos – tiesiogiai susijusi su Nida. Tai ne laivas, o vietovė. Skirtumas tarp vietos ir vietovės yra esminis, nes vietovė turi aiškias koordinates, o vieta kinta per santykį su kitomis vietomis. Tai panašu į laivą arba kieno nors vietą prie pietų stalo. Šis laivas yra efemeriškas ir vandenyje lengvai iširtų. Taigi jis yra kartu ir vieta, ir vietovė, ir judantis, ir statiškas, ir transportavimo būdas, ir objektas.

Menininkas Gwenn-Aelis Lynnas (JAV/Prancūzija) 2011-ųjų pavasarį vaikštinėjo po Neringą pėsčiomis ir registravo visus kvapus, taip sudarydamas Kuršių nerijos kvapų žemėlapį ir jų lentelę. Jis rėmėsi ne tik savo uoslės įrankiais ir profesionalių kvapų specialistų knygomis. O visą praėjusią vasarą kolonijos terasoje Aistė Goda Viršulytė augino prieskonines žoleles, kurios natūraliai formavo bangą. Ją menininkė vėliau fotografavo ir pavertė garsiniais eksperimentais. Tokiu būdu Nidos saulė ir lietus per mėnesius virto į augančią energiją, kuri buvo transformuota į vaizdą ir po to į garsą. Vienas iš daugiausia dėmesio per pirmuosius kolonijos veiklos metus sulaukusių kūrinių buvo Justino Tylerio Tate’o (Kanada/Estija) „Spygliuočių krepšinio aikštelė“. Miško aikštelėje įrengta platforma tapo ne tik menininkų, bet ir vietos jaunimo susitikimų ir žaidimų vieta.

Parodoje taip pat dalyvavo šio pavasario kolonijos rezidentai. Pavyzdžiui, Lena Dobrowolska (lenkų menininkė, gyvenanti Škotijoje) interpretavo Thomo Manno romaną „Užburtas kalnas“. Jos kūrinys yra pušies sodinimo akcija ir fotografijų instaliacija, kurioje Nidos peizažas pasitelkiamas iš filosofų Deleuze‘o ir Guattari teorijos kylančios „organų be kūno“ arba „kūno be organų“ idėjos išgryninimui. Kūno kaip rinkinio idėjos santykis su organu kaip objektu primena vietos ir vietovės santykį. Jie abu nurodo fizinę subjekto poziciją. Jei kūnas yra subjekto vietovė, tai organas yra vieta kūne.

Parodos struktūrą sudėliojome ne chronologiškai, bet pagal estetinius ir teminius kriterijus tam, kad pabrėžtų paraleles ir skirtingus požiūrius į aplinką. Nors ir sunku iki galo suvokti šiuos kūrinius anapus sukūrimo erdvės, nes kai kurie jų buvo rodomi tik kaip fotografiniai proceso pėdsakai, tačiau galima juos laikyti organais už kūno ribų. Daugelis iš mūsų yra buvę Nidoje ir turime susidarę jos įspūdį.

Parodoje dalyvavo jau minėti Q.Armandas, L.Dobrowolska, J.T.Tate’as, G.-A.Lynnas, taip pat Liddy Scheffknecht (Austrija), Juha Pekka Matias Laakkonen (FIN), Aistė Goda Viršulytė, Saulius Leonavičius, Milda Laužikaitė ir Eglė Eigirdaitė (LT), Marianna La Rosa (JP/IT/JAV), Y.Startseva (Kanada), Fiona Flynn ir Sascha Kachur (UK), Mirae Rosner (CAN), Berglind Jóna Hlynsdóttir (IS), Bjargey Ólafsdóttir (IS) ir kiti menininkai.

Nidos meno kolonija yra naujas VDA padalinys, skatinantis inovacijas ir tarptautiškumą Lietuvos mene bei eksperimentus meno edukacijoje. Vienas pagrindinių jos veiklų yra tarptautinė menininkų rezidencijų programa bei seminarų ir kūrybinių dirbtuvių organizavimas. Ši paroda – tai pirmasis jos renginys KKKC Parodų rūmuose.

by admin