Nidoje fotografai diskutavo apie drąsą
 |
| Lfs valdybos sekretorius fotomenininkas S.Žvirgždas seminarus savo kolegoms Nidoje rengia nuo 1992-ųjų, o buvęs yra visuose 28-iuose. |
Rita Bočiulytė
Į Nidą suvažiavę šalies fotografai savaitę klausėsi paskaitų apie fotografijos išliekamąją vertę, problemas ir vietą tarp kitų menų, diskutavo apie autentiškumą ir drąsą, geismą ir grožį šiuolaikinėje fotografijoje.
Rugsėjo 12-18 dienomis Nidoje vykusiame 28-ajame tarptautiniame fotografų seminare paskaitas skaitė žinomi filosofai, fotomenininkai ir menotyrininkai, rašytojai iš Lietuvos, Čekijos, Lenkijos. Diskutuoti provokavo mūsų fotografijos metrai Antanas Sutkus, Aleksandras Macijauskas, Stanislovas Žvirgždas ir kritikas Skirmantas Valiulis.
Seminare dalyvavo, polemizavo kaip niekad daug fotografų, ypač jaunimo, teikiančio vilčių, kad į Lietuvos fotografiją pagaliau ateis nauja karta.
Po paskaitų ir diskusijų vyko autorinių fotografijos kolekcijų pristatymai bei aptarimai, vakarais buvo rodomi videofilmai apie fotografiją ir jos kūrėjus.
Tradicinį tarptautinį fotografų seminarą Nidoje organizavo Lietuvos fotomenininkų sąjunga (Lfs) ir jos valdybos sekretorius Stanislovas ŽVIRGŽDAS. Jį paprašėme pasidalinti mintimis apie renginį ir pajūrio fotomenininkų veiklą.
– Ar kasmet Jūsų Nidoje rengiami fotografų sambūriai gvildena tam tikrą temą?
– Taip, kasmet pasirenkame vis kitą temą. Šiemet polemizavome apie fotografijos išliekamąją vertę, problemas ir vietą tarp kitų menų.
Pirmąjį seminarą Nidoje surengėme 1973-iaisiais. Paskui buvo pertrauka iki 1979-ųjų. Ir nuo tol rudenį Nidoje renkamės kasmet. Tarptautiniu mūsų renginys tapo 1991-aisiais. Šį projektą remia Kultūros ministerija bei Kultūros ir sporto fondas.
– Kuo buvo įdomus šiemetinis, jau 28-asis, seminaras?
– Kaip niekad daug buvo jaunimo. Maždaug pusė seminaro dalyvių – jauni fotografai – pradedantys, besimokantys ir labai besidomintys fotografija. Tai buvo gausiausias seminaras nuo nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje. Per 170 dalyvių. Tiesa, sovietmečiu susirinkdavo dar daugiau žmonių, nes viską apmokėdavo valstybė.
– Seminaruose jūs kasmet karštai diskutuojate. Kokia diskusija šiemet labiausiai pavyko?
– Apie drąsą ir baimę kūryboje. Diskutavom aš, kritikas Skirmantas Valiulis, filosofas Virginijus Kinčinaitis, prisijungė poetė Dovilė Zelčiūtė ir kiti. Diskusiją vedė mano kolega Aleksandras Macijauskas. Buvo gana neblogas pokalbis.
– Ką Jūs pats manote apie drąsą ir baimę fotografijoje?
– reikia ir vieno, ir kito. Bet tarp to ir ano dar turi būti fotografo vidinė cenzūra. Fotografuodamas jis turi laikytis etikos ir moralės normų, neįžeisti žmogaus orumo.
– Aštrumu garsėja seminaro metu vykstantys autorinių fotografijos kolekcijų pristatymai ir aptarimai. Tai turi prasmę?
– Seminaras – ne tik bendravimas, bet ir pasikeitimas nuveiktais darbais. Jame rodoma visa fotografijos virtuvė. Gali dalyvauti ir jauni, tik pradedantys fotografai. O toje mūsų virtuvėje drąsiai rodoma, aptariama, pasakoma teisybė į akis. Kiti gauna ir pylos. Ne taip, kaip per parodų atidarymus, kai girdime vien liaupses. Mes negailestingai taršome. Šiemet taršėme ir vieną dar visai jauną klaipėdietį…
– Už ką?
– Už skystus pajūrio peizažus. Pasakiau jam atvirai, – kad panašius darbus prieš 28 metus jau esu matęs, dabar reikėtų geriau ir jausti kontekstą.
– Ar daug fotografų dabar vienija Lietuvos fotomenininkų sąjunga?
– Šiemet sausio 1-ąją turėjome dar 280 narių. Dabar iš jų 175 suteiktas meno kūrėjo statusas. Į jį gali pretenduoti ir kiti.
– Kaip vertinate Fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus veiklą?
– Jokios veiklos kol kas nėra. Anksčiau buvo, bet jau penkeri metai veikla apmirusi. Tiesa, pastaraisiais mėnesiais atsigirdo, kad vėl veikia galerija, joje vyksta parodos. Tik keista, kad ji pasivadino Meninės fotografijos galerija. Sprendžiant iš pavadinimo, be meninės fotografijos, ten daugiau nieko – nei reportažinės, nei dokumentinės fotografijos – negali būt. Betgi kodėl ne? Kam reikia spraustis į tokius siaurus rėmus?
Vis dėlto turim viltį, kad Klaipėdoje reikalai pajudės. Ketiname naująjį skyriaus pirmininką Arvydą Stubrą priimti į sąjungos valdybą, padėti jam spręsti iškylančias problemas.
– Ar ne pati didžiausia – menkas fotomenininkų suinteresuotumas, lėšų veiklai trūkumas?
– Mūsų sąjungos skyriai turi išsilaikyti patys. O projektams lėšų, kaip ir visi meno kūrėjai, gali tikėtis iš Kultūros ministerijos, Kultūros ir sporto rėmimo fondo. Turėtų rašyti projektus, dalyvauti konkursuose ir gautų pinigų. Bet klaipėdiečiai fotomenininkai pasyvūs, kiek man žinoma, šiemet nepateikė nė vienos paraiškos.
– Kaip apibūdintumėte Lietuvos fotomeno situaciją dabar?
– Ji normali. Svarbiausia, kad atsirado kartų susikalbėjimas. To anksčiau vienu metu nebuvo. Arba jis buvo sumenkęs. Dabar vėl yra. Tai ypač pajutome per šiemetinį seminarą. Matyt, jaunimas prisižaidė. Kol neatsiras naujų revoliucionierių. Bet menas toks dalykas – be jo niekaip. Dabar labai džiugu, kad vėl kalbamės ir susikalbame.
