Niekieno kultas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Niekieno kultas

Rosana Lukauskaitė

I. Sikstas

Pasirašius po savo mirtim

lieka vietos.

Agnė Biliūnaitė

Gyvenimas ant bedugnės krašto. Duok man savo ranką (ar bent koją).

– Atleisk, kad skambinu taip vėlai. Kita vertus, ketvirtą ryto reikėtų vadinti ankstyvu laiku (žinau, kad kaip tik tokiu metu dažniausiai grįžti iš įvairiausių parčių, partyzane tu, che…). Nors kodėl turėčiau atsiprašinėti, juk tik palieku žinutę atsakiklyje. Koks atgyvenęs daiktas. Niekada nemaniau, kad tau, t.y. man, jo kada prireiks. Su manimi kažkas dedasi. Pats nežinau kas… Viskas prasidėjo… Nesvarbu, kaip prasidėjo. Dabar mane nuolatos persekioja. Staiga atsirado būrys žmonių, norinčių mano galo… Suprask teisingai, jie nenori manęs kastruoti – jie nori mane pribaigti! Keliems beveik pavyko. Nenoriu tavęs į tai įvelti. Jei niekada daugiau nesusitiksime, perduok mano mamai, kad slaptažodis yra „IŠGRAUŽK, SENA RAGANA!“ Rimtai. Aš tavimi pasitikiu. Viso, mielas drauge. Galvažudys jau beldžiasi kirviu į telefono būdelę!.. Turiu lėkti.

Tai galėjo būti paskutiniai Siksto Kalisto ištarti žodžiai, bet nebuvo. Iš prigimties nešykštus žodžiams jis ir mirties valandą negalėjo užsičiaupti:

– Tik prašau netempkite gumos. Kad tik greičiau viskas įvyktų, kirskit iš peties. Jei norit, galiu atsisagstyti marškinius… – klausiamu tonu į savo egzekutorių kreipėsi mirtininkas.

– Ne, nereikia: aš mėgstu pats nurengti savo aukas. Gėriuosi, kai drabužiai permirkę gyvybės syvais, – su patosu porina išsigimėlis.

„O, nuostabu, to man ir betrūko – žudikas su ekstra polinkiu nekrofilijai. Kaži ar reikia, atsimenant netolimos praeities scenarijus, pridurti jam, kad pirmiau įsitikintų, kad aš tikrai esu negyvas, ir tik po to niekintų mano palaikus“, – pagalvojo Kalistas.

„Žmogkirtys“ nebuvo lėtapėdis – smogė iš visų jėgų ir, kaip sakoma, neprašovė. Sikstas nevaidino herojaus – paleido dūdas kaip prisišvartuojantis garlaivis. Dviašmenis, savotiškai mielas savo archajiškumu kirvis įstrigo tarp vaikino strėnų.

– Išimk, išimk! – jis reikalavo.

Užpuolikas ir taip, ir taip bandė, bet įnagis nepajudėjo iš vietos nė per sieksnį.

– Pabandykime kartu, – pasiūlė Sikstas. – Aš kur nors įsikibsiu, o tu trauk savo kirvį.

Kaip sutarė, taip ir padarė. Vis vien jokio rezultato. Ilgokai pasikankinę (vienas daugiau negi kitas) nusprendė išsiskirti geruoju, nes jau greit turėjo aušti.

– Tai nejau man taip ir gyventi? – pavymui nueinančiam sadistui sušuko Kalistas.

Niekas jam neatsakė.

Likęs vienumoje Sikstas atsiminė senolių mokymą, kad jei kur nors įstrigai arba šiuo atveju, jei kas nors įstrigo tavyje, reikia atsipalaiduoti. Atsipalaiduoti su metalo ašmenimis paširdžiuose nebuvo vaikų žaidimas. Jis net padarė keletą jogos ir tai či pratimų. Matyt, tai suveikė, nes po kelių gilių įkvėpimų ir iškvėpimų antikūnis pradėjo slysti į išorę. Kraujo daug nebuvo. Sikstas nuo gimimo pasižymėjo greitu kraujo krešėjimu. Kodėl jis nėjo į ligoninę? Šiomis dienomis Sikstukas nusprendė atsisakyti medikų paslaugų. Kai tik prasidėjo jį nugalabyti norinčiųjų anšlagas, vaikinas suprato turįs antgamtišką gyvastį – savybę, apie kurios egzistavimą iki tol net nenutuokė („Kalnietį“ žiūrėdavo tik dėl teminės „Queen“ dainos). O gaila, nemirtingumas būtų buvęs galingas pliusas jo CV.

Žaizda gijo bematant, bet gailestis sau vis plėtėsi ir plėtėsi. Klausimai „kodėl aš? už ką man tai? kodėl jie negali palikti manęs ramybėje? ką man daryti?..“ sukosi vargšo galvoje kaip sugedęs vinilas. Tarpinė būsena tarp gyvenimo ir mirties, atskiesta siaubo ir agonijos, jam jau buvo atsipykusi. Jis vienodai karštligiškai troško arba gyventi, arba mirti. „Blogiausia, kad tai niekada nesiliaus. O visiška tragedija tai, kad žinau, kas tuoj atsitiks, – raudojo Kalistas. – Kokia nors k. ateis ir išmėgins savo naikinimo techniką ant-ant m-manęs.“

– Kaip norėtum išeiti?

– Su fanfaromis, konfeti, gėlėmis ir paskatinančiais aplodismentais, – Sikstas pakėlė galvą ir pamatė ją – raudonplaukę širdutės forma juodai nudažytom lūpom.

Mergina jaukiai nusijuokė ir ištiesė jam savo dešinę ranką.

– Kas čia? – paklausė į tuščią delną įsistebeilijęs Kalistas.

– Mano ranka, mielasis, – kuo švelnesniu tonu atsakė nepažįstamoji.

Sikstas suglumęs kurį laiką žvelgė tai į jos neįprastą veidą, tai į jos ranką ilgais kampuotais pirštais, kol šatenė pagaliau jį padrąsino.

– Nesijaudink, ji švari.

Vaikinas palietė jos dilbį ir pajuto, kad jis nei šiltas, nei šaltas – tarsi medinis. Tik tada pastebėjo, kad jį užkalbinusioji apsirengusi kukliais tamsių spalvų drabužiais, o ant galvos užsimaukšlinusi juodą gobtuvą.

– Eime, aš tau padėsiu palikti šį pasaulį, – pakvietė ji.

Sikstas įdėmiai nužvelgė jauną moterį nuo galvos iki kojų ir jam stuktelėjo, kad ji nėra atsinešusi su savimi jokio ginklo.

– O, ne! Bandysi užmušti mane plikomis rankomis?! – pašiurpo Kalistas.

– Teks, – sukikeno ji. – Ne, viskas yra kitaip nei manai. Patikėk, tikrai nenoriu tau nieko blogo: aš net ne žmogus.

Tai pasirodė ganėtinai stiprus argumentas ir Kalistas kiek susiėmė.

– Tada kas tu?..

– Aš Hide iš „X-Japan“. Miriau ir prisikėliau, kad atvesčiau tave į j-roko dimensiją. Nejau neatpažinai manęs iš raudonų plaukų? – mergina šelmiškai nusišypsojo ir sukryžiavo rankas iksu. Tą akimirką atrodė, kad ji iš tikrųjų gali turėti bet kokį pavidalą. – O jei rimčiau, aš – Mirties Angelas.

– Mano Mirties Angelas…

– Ne vien tik tavo. Stengiuosi vienu metu dirbti tik su dvylika–keturiolika žmonių. Nenoriu persikrauti, bet 1981 metais atsiradus AIDS ir MTV sekasi vis sunkiau…

Akimirką Sikstas suabejojo, paskui, prisiminęs Jurgos Ivanauskaitės eilėraštį, kuriame angelas šypsosi kaip Marilyn Mansonas, parpuolė ant kelių ir apkabino Giltinės kojas. Ši diplomatiškai jį atstūmė bei galvos mostu paskatino stotis ir sekti jai įkandin.

– Bet kur tavo sparnai? – išsprūdo jaunuoliui.

– Ten pat, kur ir tavo ateizmas, širduk.

– Ar gali paaiškinti, iš kur visi tie žmonės, norintys mano mirties?

– Tai tavo vaizduotės pragaras, jie – tavo vidiniai demonai, norintys tave suklaidinti, nes iš tiesų tu jau miręs. Žuvai prieš tris dienas gatvės gaujų susišaudyme. Esi nekaltas: ėjai pro šalį namo, parduotuvėje nusipirkęs kefyro. Nekrologe taip ir rašė: „S.K. pašautas gulėjo kraujo ir pieno klane“. Apie fermentacijos procesus turbūt tau nereikia pasakoti?

Sikstą apėmė taurus liūdesys. Jis krimtosi, kad nebuvo pasiruošęs pomirtiniam gyvenimui. Vadinasi, ir kaltė trimatė, o ne linijinė, galvojo jis. „Buvau alkoholikas tūkstantis devyni šimtai trisdešimtaisiais, taip man sakė ekstrasensė, kurios paklausiau, kiek dar ilgai kentėsiu. Maniau, kad išgersiu savo skausmą. Maniau, kad nurysiu savo apmaudą iki paskutinio lašo, kai būsiu trisdešimties, – atsiminė savo naivumą Kalistas. – Aš pats vaiduoklis ir bijau savęs“, – tyliai sau pasakė.

– Žiūrėk! – suriko ir menamu pirštu į negyvą voverę pievoje parodė jis.

– Fui, kodėl norėjai, kad tai pamatyčiau? – bodėjosi angelė.

– Nežinau… – atsiduso Siksto siela.

II. Sfinksas

Tiksliai neatsimenu, kurią dieną prasidėjo mano egzistencija. Atrodo – buvau visada. Ne senstu, bet keičiuosi. Man prieš akis – visą amžinybę tekanti saulė. Man niekada neatsibos žiūrėti į dykumą, nes ji nuolat juda, o joje knibždanti gyvybė atstoja man mano vidinę nepajudinamą rimtį. Nors mane laiko istorijos dalimi, iš tikrųjų tai aš laikau istoriją savo dalimi. Esu nei moteris, nei vyras, bet turiu liūto širdį. Simbolizuoju valdovą, išmintį, paslaptį ir mįslingumą. Aš – karalių sargas ir niekad nesumerkiu akių. Nepatikėsite, bet senovėje buvau spalvotas. Depigmentacija – ne mano valioje. Man reikėjo daug metų, jog suvokčiau esąs ne vien kalkakmenio gabalas. Apdovanotas gyvuliškai žmogiška forma pradėjau kaupti prisiminimus ir išmokau atskirti gėrį nuo blogio. Galiu užtikrinti, erozija – blogis.

Nesivarginau pažinti dievų: jie metamorfuodavosi iš vieno į tūkstantį ir vice versa. Man tik lieka stebėtis, kaip greit žmonės puola į kraštutinumus: tai myli, tai nekenčia, tai garbina, tai niekina, tai bijo, tai gerbia. Praeina daug metų, kol apie vieną ar kitą dalyką suformuoju savo nuomonę. Po turkų artilerijos antpuolio XV a. daug metų bandžiau įveikti šoką. Greičiausiai tai įvyko dėl to, kad islamas draudžia dievų atvaizdus. Kokį dievą aš jiems priminiau? Nesupratau, ką jie kėsinosi man padaryti, kol vieną kartą krintant lietui norėjau įkvėpti gaivaus oro ir supratau, kad kai ko netekau. Bet išties tai nedidelė smulkmena, nes randai ir laiko žymės suteikia man išskirtinės stiprybės. Mane sugriaus tik tie, kurie mane sukūrė. Nebijau mirties – ji tik užbaigtų natūralų gamtos ciklą.

Su Khafre piramide mane jungia požeminis tunelis, tačiau aš juo nevaikštau. Mane kaltina proporcingumo stoka. Tačiau prieš teisdami pažinkite mano priešistorę – pradžių pradžioje buvau nukaltas su visiškai kita, tai yra liūto galva. Liūtas senovės egiptiečiams turėjęs būti kur kas reikšmingesnis galios simbolis nei žmogaus veidas. Mano veido bruožai buvo ne kartą perdaryti keičiantis faraonams. Aikštingieji! Tačiau kartais ir žmonės įvykdydavo mano prašymus. Kartą Tutmozis IV, XVIII dinastijos atstovas, užmigo prie manęs, beveik smėliu užnešto sfinkso. Sapne Tutmoziui pasakiau, jog jei jis išlaisvins šį peraugusį katinėlį iš smėlio, tai taps Egipto karaliumi. Jūsų laikais keliems amžiams buvau visiškai palaidotas smėlio. Jau nebesitikėjau pagalbos, oriai laukiau laiko pabaigos. Tačiau legenda apie mane nemirė ir buvau galutinai atkastas 1920. Jaučiuosi mylimu senoliu: mano kūnas sutvirtintas cementu ir akmenimis, man atliktos „plastinės operacijos“ – restauruotas veidas, pagaminta nauja barzda.

Jei tik galėčiau atsistoti, pajaustumėte mano tikrąją galią! Bet nebijokite – aš nesikandžioju.

Jau daugybę metų žmonės mano, jog aš esąs keistai nuoregus, turįs kažkokių slėpiningiausių paslapčių. Jie klysta, aš nieko nežinau. Net pats sau esu mįslė. Tačiau kai kada naktimis aš iš tiesų matau, kaip pro mano akis šmėkščioja nerimą keliantys pamėnai. Tolumos, atsiveriančios protui, jau nebe tokios didingos, kai priekyje Kairo miestas, verčia galvoti, kad beviltiška tikėtis, jog mūsų laukia ta amžinybė, kuri nėra skirta nei žmonėms, nei daiktams ir kurios išmintingiausieji nepriskiria netgi dievams. Tos išmoningos ir painios gyvenimo normos, tos civilizacijos, besimėgaujančios savo rafinuotu menu ir laime, ta tiriančio ir vertinančio proto laisvė priklausė nuo nesuskaičiuojamų ir retų, nuo kone neįmanomų aplinkybių sutapimo, ir nereikia tikėtis, jog jos dar ilgai tvers. Varganas pastangas pagerinti žmogaus lemtį tik probėgšmais pratęsdavo kitos kartos. Galbūt nuvargintas pasaulis pasiieškos kitų šeimininkų. Tai, kas atrodė protinga, atrodys menkavertis, bus bjauru tai, kas buvo gražu. Štai kas yra didžiausia civilizacijos paslaptis: visuomenė ryja pati save, ji apsunksta ir nusėda nuo gausybės silikono, kurį pati į save pumpuoja. Man vaidenasi, kad žmonių giminei galbūt reikia maudytis kraujyje ir tolydžio žengti į kapo duobę, rodosi, jog vėl sugrįžta žiaurūs kodeksai, nenumaldomi dievai, neginčijamas valdovų barbarų despotizmas, pasaulis, suskaldytas į priešiškas valstybes, amžinai besijaučiančias nesaugiai. Kiti sargybiniai, kuriems grasins pabūklai ir laikas, eis būsimų šventovių sargybą. Tęsis kvailas, nepadorus ir žiaurus žaidimas, ir senstanti, bet iki galo nesubrendusi žmonių giminė tikriausiai jį papildys įmantriomis siaubingomis naujovėmis (pavyzdžiui, realybės šou). Tačiau aš myliu žmoniją: jie šoka ir dainuoja, jie patys sukelia ir išsprendžia visas savo problemas. Jie pasmerkia ir pažemina jautriausius ir pažeidžiamiausius savo rūšies atstovus, taip dar ir dar kartą nukryžiuodami vieną ir tą pačią Metaforą. Kiek talentų skolos jie liks už tai? Viskas, ko jiems reikia, visa visatos magija slypi juose pačiuose. Bet ar tai jų žinioje? O Dievas, kurį jie nešiojasi savyje, dažnai apsireiškia tik po jų mirties.

by admin