Nijolė Laužikienė: „Kultūroje vienas – ne karys“

Prieš penkiolika metų tiesiai iš Sąjūdžio barikadų į savivaldybės Kultūros skyrių atėjusi dirbti istorijos mokslus baigusi N.Laužikienė teigė, kad toks pasiūlymas anuomet jai buvo labai netikėtas, o apsispręsti buvę labai sunku. „Pamenu, savaitę skrandį skaudėjo vien nuo minties, kur aš eisiu ir ką ten veiksiu“,- juokėsi neseniai Socialinio departamento direktorės postą užėmusi pašnekovė.

– Labai gilinausi į kultūros sritį, kiek leido galimybės, važinėjau po užsienį, dalyvavau kursuose, skaičiau. Manau, kad šiandien kultūros sritį išmanau neblogai. Kaip ir administracinio darbo specifiką. Išmokau prognozuoti ir priimti sprendimus. Tačiau visa tai atėjo per patirtį.

Tikiuosi, kad per tuos 15 metų nepadariau nieko bloga. Stengiausi nesikišti į sritis, kurių neišmaniau, ir pasitikėti žmonėmis, kurie dirba tą darbą. Bandžiau daryti įtaką ten, kur kažką išmaniau. Daug ką Klaipėdoje pradėjome daryti pirmieji. Pavyzdžiui, diegti programinį finansavimą, skelbti konkursus. Į tai įtraukėme įvairias visuomenines organizacijas, pavienius žmonės, skatinome jų iniciatyvą. Dažnai Klaipėda buvo minima kaip pavyzdys kitoms savivaldybėms. Man šiame poste pasisekė išlikti visus penkiolika metų, kai kituose miestuose per tą laiką pasikeitė ne vienas Kultūros skyriaus vadovas.

– Ar labai pasikeitė Klaipėdos kultūrinis gyvenimas per tuos 15 metų?

– Pasikeitė labai daug kas ir iš esmės. Atsirado daug naujų institucijų, įsikūrė privačios galerijos, koncertinės, renginių organizacijos. Kultūra jau tapo privataus verslo dalimi, ir tai keitė kultūrinę aplinką bei pasiūlą. Jeigu tarybiniais metais kultūrinė niša buvo užpildoma vien tik valstybinių institucijų veikla, dabar savo paslaugas siūlo ir privačios struktūros. Dažniausiai, žinoma, popkultūros produkciją. Tačiau jos konkuruoja su valstybinėmis institucijomis. Pasikeitė ir muziejai, jie ieško netradicinių bendravimo su lankytojais būdų. Bibliotekos tapo kultūros informacijos centrais, pakito bibliotekininko statusas. Atsirado naujų festivalių, tautinių bendrijų, gausybė įvairiausių visuomeninių organizacijų, kurios taip pat dalyvauja kultūrinės aplinkos kūrime. Galimybės pasirinkti, kur praleisti laisvalaikį, tikrai nepaprastai išaugo.

– Paprastai valdžioje esantys žmonės sulaukia spyglių ir kritikos…

– Kritikos ir spyglių visada buvo. Tai natūralu. Nesistengiau visiems būti gera. Suprantu, kad privalumas – ne geras žmogus, o sugebėjimas gerai dirbti. Kažkas negavo savo projektui pinigų – įsižeidė, arba šiaip nepatikau. Dauguma menininkų, kurių situacija nuo pertvarkos pradžios labai pasikeitė, buvo nepatenkinti ir pikti. O pyktį mūsų žmonės yra įpratę išlieti ant valdžios.

– Ar įmanoma dirbant tokį darbą išlikti objektyviu?

– Subjektyvumo faktorius visuomet egzistuoja. Subjektyvu tai, kad esi žmogus. Yra asmeniniai santykiai, simpatijos ar antipatijos. Žinoma, tai gali šiek tiek paveikti sprendimus. Bet taip yra visur. Neteisus tas, kuris teigia, kad yra visiškai objektyvus. Tačiau aš stengiausi. Pavyzdžiui, nuo lėšų skirstymo šiek tiek atsiribojau, pasiūliusi įkurti Kultūros ir meno tarybą. Kai į sprendimų priėmimą įtrauki kuo daugiau žmonių, jie pamato, kad tai nėra taip paprasta. Niekada nejaučiau didelio džiaugsmo, skirstydama pinigus.

– Ar Kultūros vedėjos poste būnant tiek laiko galima susikrauti turtus?

– Turtų nesusikroviau. Menininkai atnešdavo dovanų kokį paveikslą, fotografiją. Jų buvo ir mano kabinete. Tačiau tokie atvejai reti. Be to, dažniausiai padovanodavo ką nors po įvykio, atsidėkodami galbūt, o ne su intencija, kad aš kažką jų labui padaryčiau.

– Pastaraisiais metais uostamiesčio kultūriniame gyvenime įvyko daug teigiamų pokyčių, ir juos nevienareikšmiškai žmonės siejo su Jumis.

– Manau, kad vienas žmogus kultūroje nieko negali padaryti. Naujus kūrybinius impulsus mieste lėmiau ne aš, o žmonės, kurie tose srityse dirba. Tik tiek, kad tuos impulsus galima arba palaikyti, arba sakyti, kad tai – nesąmonė. Reorganizacija sekėsi sunkiai, tačiau iš trečio karto pavyko. Manau, kad ši reforma sustiprins profesionalios muzikinės kultūros veiklą. Miesto koncertų salės epopėja – bemaž 10 metų ilgo ir įtempto darbo. Didelis pliusas, kad miestas gali suteikti paramą, kad yra programinis finansavimas. Per tiek metų menininkai suprato, kad yra įvairių galimybių realizuoti savo idėjas. Kaupi įvairią informaciją, kažkur pamatai panašų dalyką, atsiranda objektas čia, išsirutulioja idėja. Kartais žinai, ką daryti, tačiau reikia, kad tam subręstų situacija. Buvo „Rudens sezonai tabako fabrike“, paskui – SEAS. Mano nuopelnas – idėjos palaikymas ir sąlygų tai veiklai sudarymas. Atsiranda kūrybingi žmonės, kurių negalima atstumti. Pagrindinė kultūros vedėjos funkcija – neužgniaužti, neuždrausti, o sudaryti sąlygas įvairioms kultūros, meno idėjoms skleistis. Tiek laiko dirbdama vienoje srityje, jauti, kada įstaigai ateina krizinis laikotarpis, ji nebetobulėja. Tuomet bandai inspiruoti kažkokius pokyčius. Taip buvo su Menininkų namais. Reikėjo keisti kryptį. Atsirado žmonės. Tai – nuolatinis procesas. Bet tam, kad pamatytumei tuos procesus, reikia labai daug dirbti, analizuoti situaciją. Mes, klaipėdiečiai, pirmieji Lietuvoje parengėme kultūros politikos nuostatas. 1992 metais, kai apie tai dar niekas nekalbėjo. Žinoma, galima dirbti ir kitaip: pasirašei ir išėjai ramus namo. Tačiau aš norėjau jausti kultūrinio gyvenimo pulsą.

– Kokia dabar Klaipėdos kultūros situacija?

– Esu kritiškas žmogus. Tad ir šiandieninės kultūros situacijos Klaipėdoje nevertinu labai gerai. Manyčiau, kad viena didžiausių problemų ne tik Klaipėdoje, – kad kultūra sensta, jaunų žmonių į ją įsilieja mažai. Kitas dalykas – kultūros uždarumas. Tai lemia irgi kelios priežastys. Vilnius yra uzurpavęs „išėjimą“ į užsienį ir Lietuvos kultūros ten pristatymą. Tarsi neegzistuotų kitų miestų kultūra. Tarsi ji nebūtų Lietuvos. O klaipėdiečiai neturi tiek potencijos, kad išsiveržtų patys, išskyrus pavienius atvejus. Jeigu būtų daugiau tokių projektų, kaip pernai per Jūros šventę vykęs SEAS festivalis, iš karto pajaustume pokyčius. Klaipėdietiška kultūra uždara visame kame. Ir dėl to, kad ji recenzuojama bei vertinama klaipėdiečių kritikų. Vertinimas dažniausiai palankus, o jeigu ne – tai iš karto įsižeidžiama. Klaipėdos kultūra nemėgsta kritikos. Kritikos nebuvimas leidžia būti savimi patenkintam. Ir nėra didelio noro, kad kas nors žvilgtelėtų iš šalies. Trečia problema – ne geografinis, o veiklos uždarumas. Kultūra per mažai kontaktuoja su švietimu, verslu, ji sunkiai integruojasi į kitas gyvenimo sritis. Nematau kultūros ateities be jos integracijos į visas miesto socialinio ekonominio gyvenimo sritis.

– Kokia šiandien daug diskusijų sukėlusi Klaipėdos tabako fabriko situacija?

– Pakankamai nebloga. Dabar yra atliekama senamiesčio galimybių studija, o viena iš užduočių – įtraukti ir senąjį tabako fabriką. Architektai mano, kad buvusio tabako fabriko pastate galėtų įsikurti kultūros fabrikas. Manau, kad tai erdvė naujai veiklai. Ir politikai nusiteikę teigiamai. Dabar reikėtų žmogaus, kuris tą idėją generuotų, suteiktų jai kojas ir tvirtesnį žingsnį.

– O Klaipėdos dailės parodų rūmai? Regis, juose vyksta pokyčiai…

– Manau, kad Parodų rūmai „eina“ tinkama linkme. Tačiau labai norėčiau, kad ir toliau taip būtų. Bijau, kad iš ten išeis jauni, entuziastingi žmonės – Darius Vaičekauskas ir Goda Giedraitytė – ir vėl viskas sugrįš į sena. Tik juose matau perspektyvą – sakau atvirai. Parodų rūmai pradedami restauruoti, atsivers dar puikesnės galimybės įvairesnei veiklai. Dabartinė kryptis labai gera. Nėra nueita tik į šiuolaikinio meno pristatymą, kaip Vilniaus ŠMC. Manau, kad Klaipėdoje neturėtume apsiriboti tik šiuolaikiniu menu, o pristatytume ir klasikinį, ir šiuolaikinį. Ir patys Dailės parodų rūmai neturėtų užsidaryti vien tik ekspozicinėje veikloje. Tai dabar ir bandoma daryti: steigiamas kino klubas, rengiami koncertai. Tik taip žmogų galima privilioti į Dailės parodų rūmus.

– Savo veiklą pradėjo ir Kultūrų komunikacijų centras – buvę Menininkų namai.

– Nors kol kas dar nėra apčiuopiamų veiklos rezultatų, tačiau planai – labai gražūs. Bus įkurta menininkų rezidencija, kultūros informacijos centras. Yra sumanyti trys gražūs tarptautiniai projektai, bus tęsiamas šiek tiek praplėstas „Neužšąlančios kultūros“ projektas. Suburta komanda – labai gera ir profesionali.

– Restauruota Koncertų salė kiek pagyvino uostamiesčio koncertinį gyvenimą. Nuo balandžio 1-osios jai pradės vadovauti Audra Umbrasienė.

– Didžiausi ir sudėtingiausi A.Umbrasienei keliami uždaviniai – išspręsti vadybos, administravimo klausimus. Galime atvežti gerą koncertą, tačiau jeigu jį rodysime tuščioje salėje, niekam nebus jokios naudos. Problemų yra daug. Nėra klausytojo, reikia jį privilioti, atitraukti nuo gausios pramogų pasiūlos. Pasirenkant vadovą, buvo atkreiptas dėmesį į vadybos reikalų išmanymą. Nuo to, kad į šią įstaigą atėjo dirbti ne muzikantas, tikrai nebus blogiau.

– Klaipėdoje yra net kelios kūrybinės sąjungos. Ar juntamas jų buvimas mūsų mieste?

– Jos galėtų būti aktyvesnės. Tačiau, kad tai vyktų, turėtų į jų veiklą įsilieti daugiau jaunų žmonių. Galbūt jauniausia Rašytojų sąjunga, kuri pritraukia kuriančius žmones Gintaro Grajausko projektų ir asmenybės dėka. Manau, kad ilgainiui taps sudėtinga Kompozitorių sąjungos egzistencija. Po skilimo Dailininkų sąjunga vėl gyvena ramiai. Kūrybinių sąjungų veikla mieste beveik nejuntama. Gana sunku menininkus prisivilioti, kad dalyvautų projektuose. Tai parodė ir SEAS, kai vos prisišnekinome vieną kitą dailininką. O štai „Žuvies akis“, jaunų menininkų grupė, dalyvauja visur, kur tik juos pakvieti. Ir visada turi idėjų. Jauni žmonės renkasi kitą kultūrinę medžiagą ir visai kitaip ją supranta bei pateikia.

– Ar kai užveriate kabineto duris – pamirštate savo darbą?

-Tikrai ne. Labai dažnai darbas prasideda kulniuojant nuo namų iki kabineto, kur atėjus kolegoms jau galiu išdėstyti savo pasiūlymus ar mintis kokiu nors svarbiu klausimu. Darbas užvėrus duris nepasibaigia, nors taip ir turėtų būti. Gal tai darboholizmo požymis, tačiau aš visada galvoju apie darbą. Net plušant virtuvėje kartais ateina koks nors netikėtas problemos sprendimas. Kada sėdi kabinete, kur nuolat skamba telefonas, nesibaigia interesantų srautas, nėra kada ramiai pamąstyti. Renginiai… Juose negaliu atsipalaiduoti, nes visą laiką stebiu ir analizuoju. Į kultūrinius renginius eidavau kaip į darbą. Tačiau man tas darbas buvo labai malonus, teikiantis daug pasitenkinimo. Labai tikiuosi, kad užėmusi kitą, Socialinio departamento direktorės postą, galėsiu ramiai stebėti spektaklį ar koncertą.

– Tačiau vis tiek turbūt yra laisvalaikis, kur neprasibrauna darbas?

– Laisvalaikio turiu labai mažai, jau dveji metai mokausi Lietuvos dailės akademijoje, UNESCO Kultūros politikos ir vadybos katedroje. Atsipalaiduoju bendraudama su žmonėmis, kurie nėra mano bendradarbiai. Tačiau dauguma vis tiek yra iš tos srities. Su savo artimaisiais, šeimos nariais niekuomet nekalbu apie darbą ir su juo susijusias problemas. O atsipalaiduoju geriausiai pirtyje. Jau 10 metų esu pirčių fanė. Nežinau, kaip be to išsiversčiau. Žiemą vasarą maudausi „gyvame“, tekančiame vandenyje. Kitas atsipalaidavimo būdas – tai atostogų kelionės. Kelios šeimos atostogų metu keliaujame automobiliais po kokią nors šalį. Gyvename kempinguose, palapinėse. Tai didžiulė atgaiva. Ją sau leidžiu dažniausiai po Jūros šventės. Labai mėgstu vaikščioti (o šiltuoju metų laiku ir pabėgioti) pajūriu ar išvažiuoti iš miesto į gamtą.

– Ar nebūna, kad nesinori bendrauti?

– Pati dažnai savęs klausdavau – kodėl taip nėra? Būna, kad penktadienio pavakarę grįžtu namo pavargusi, namai tušti, vyras dar negrįžęs, dukra gyvena kitame mieste. Ir pasidaro taip nyku… Nemėgstu vienatvės ir nemoku būti viena. Tuomet kažkam paskambinu ir pasiūlau pabendrauti…

– Ačiū už pokalbį.