Norvegų “Ligoninė” gydo sielą ar kūną?

Norvegų “Ligoninė” gydo sielą ar kūną?

Žymaus norvego choreografo J. Stromgreno “Ligoninė” – be ligonių. Joje karaliauja šeštojo dešimtmečio dvasia ir trys seselės nešvariais chalatais. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Violeta Milvydienė

IX tarptautinis festivalis “Naujasis Baltijos šokis-2005” šiemet startavo Klaipėdoje – mūsų dėmesiui pasiūlytas pirmasis, tačiau ir vienintelis festivalinis kūrinys.

Mecenatas pamiršo

Teisybės dėlei reiktų priminti, jog Vilniaus nacionaliniame dramos teatre gegužės 3-9 dienomis savo darbus pristatė 8 užsienio trupės ir 7 lietuvių choreografai (beje, tarp jų – klaipėdietė, KU MF Choreografijos katedros absolventė, teatrologijos magistrė, šiuo metu studijuojanti Roterdamo šokio akademijoje, A. Šeiko-Sarulienė).

Paradoksas – sostinės žiūrovui atitenka liūto dalis, nors festivalio mecenatas yra uostamiesčio UAB – “Philip Morris Lietuva”. Kita vertus, deja, Klaipėdoje kol kas nėra gerų sąlygų (pvz., savotiškos erdvės ar alternatyvaus teatro scenos etc.) plačiau organizuoti tokio masto renginį. Be to, būtų sudėtinga sukviesti gausią atitinkamą publiką. Tad vieną kitą spektaklį išvystame tik rengėjo – Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) ir miesto savivaldybės geranoriškumo dėka.

Anšlago nebuvo

Dar balandžio mėnesį Klaipėdoje vykusioje spaudos konferencijoje festivalį pristatė LŠIC atstovai A. Imbrasas ir V. Karpušenkovas bei šių eilučių autorė, taip pat kalbėjusi radijo stotyje ,,Vox Marris”. Be to, miesto spaudoje, o ypač išsamiai “Duryse”, buvo pateikta informacija apie šį prestižinį festivalį ir jo dalyvius. Taigi reklamos – daugiau nei visais praėjusiais metais.

Tačiau gegužės pirmosios (beje, sekmadienio, Motinos ir Pasaulinės darbininkijos dienos švenčių, Lietuvos įstojimo į ES metinių) vakarą Dramos teatro salę pripildė vos pusė čia galėjusių tilpti žiūrovų, o įpusėjus spektakliui keletas iš jų paliko savąsias vietas…

Suglumino atmosfera

Uostamiestyje trupė iš Norvegijos vieši antrą kartą – “Naujojo Baltijos šokio-2001” metu buvo parodytas jos spektaklis “Ten”, ironiškai pasakojantis apie morališkai suluošintų Rytų Europos gyventojų mąstymo prieštaringumus.

Žymus Šiaurės šalių menininkas, sparčiai išgarsėjęs choreografas bei režisierius J. Stromgrenas šįkart šiuolaikinio šokio “gurmanams” pateikė dar visiškai “šviežią”, bet gana “aštrų patiekalą” – naująjį savo darbą “Ligoninė” (premjera įvyko Rygoje balandžio pabaigoje).

Tik įžengus į salę, kiek suglumino iš anksto sukurta spektaklio atmosfera – atviroje scenoje lyg manekenai nuobodžiauja dvi medicinos seserys, kurių veidai net baltesni už jų chalatus. Tiesą sakant, pastarieji labai nešvarūs, kaip ir visa ligoninės palata. Ši ir avanscenoje pastatyta lova išlieka tuščia – nė vieno paciento. Pasirodo tik trečioji seselė – pagal veido išraišką, eisenos manierą bei pakeltą toną galima suprast – vyriausioji…

Juokas pro ašaras

Prologas rutuliojasi gana lėtai – daug šnekama tarpusavyje paties choreografo sukurta “nonsensine” kalba, susidedančia iš padrikų prancūzų, rusų, rumunų kalbos žodžių, kiek vėliau tiesiog šaukiama, – matyt, piktinamasi, nesulaukiant ligonių. Toliau veiksmas įgauna pagreitį – seserys ima drastiškai žaloti save, daužyti viena kitą, paskui dviese nuskausmina trečiąją. Pagalbos procesas atliekamas itin skubiai, tarsi sugreitintame filmo kadre, bet, kas svarbiausia ir neįprasta, grubiai, pasityčiojant, rėkiant ir spjaudantis.

Šie bei tolimesni vaidybiniai fragmentai (medikamentų spintelės rakto ieškojimas, narkotinių medžiagų atradimas, o prisirijus jų – poveikio demonstravimas ir kt.) nejučia sukelia nenumaldomą juoką, dar tiksliau – juoką pro ašaras (teatleidžia skaitytojai už banalybę).

Norėta šokiruoti?

Spektaklio choreografija – daugiau nei minimalistinė – vos keletas plastiškų pasikartojančių judesių frazių, pradžioje atliekamų vienos, prisijungiant kitai, dar vėliau – trečiai veikėjai. Per valandą parodytos vos 3 panašios šokio scenelės, trunkančios po 4-5 minutes, visos kitos situacijos – teatrinės, kuriose labiau pasireiškė aktoriniai G. Glans, A. Opdal ir I. Damon gebėjimai. Reikia pripažinti – jų vaidyba gana įtaigi ir, net keista, iššaukianti ne pasibjaurėjimą, o atvirkščiai, simpatiją bei gailestį. Ir dar… galbūt norėta šokiruoti – kitaip kokiam tikslui tie nuogi sėdmenys, nukreipti į žiūrovų salę – visos nepateisinamų veiksmų grandinės kulminacija?

Aišku viena – šioje 6-ojo dešimtmečio izoliuotoje ir asociatyvioje provincijos klinikoje – “Ligoninėje” – neįmanoma pagydyti nei kūno, nei sielos.

by admin