Novelės, suteptos medumi

Novelės, suteptos medumi

Henrikas Algis Čigriejus. Ir parnešė apynio kvapą. Novelės.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2011. 205 p.

Dainius Vanagas

Išpuoselėta, nuo egzistencializmo, reliatyvizmo ir kitų -izmų terminologijos paskiepyta kalba ir skaidrus, paprastas kaip trys kapeikos džiaugsmo ir liūdesio duetas. Taip kvepia Henriko Algio Čigriejaus apynys, taip, rodos, kvepia ir mažų gyvenimų maži horizontai, kurie didžiuosius pranoksta nuoširdumu ir ramybe.

22 novelės, suteptos medumi, kad skaitant tekstas slystų be menkiausio stabtelėjimo, sviedžia skaitytoją į mistinius laikus, kai žmonės susitikę dar bendraudavo. T.y. neužsiiminėdavo sąmonės srautais, nesidėdavo atlieką sunkią socialinę naštą, mizantropijos nelaikydavo gero tono ženklu ir galų gale neklausdavo: kokia gi viso to prasmė, jei grįžęs vakarop namo jautiesi svetimas net tada, kai kažkas meiliai pasiteirauja: „Na, o kaip šiandien tavo diena?“ H.A.Čigriejus seka pasakas apie laikus, kai žmogus žmogui buvo dovana, nes jokių kitokių dovanų įsigyti nebuvo galima. Negelbėdavo net stovėjimas ilgose eilėse. Ir šios pasakos puikios.

Žinoma, romantinių vaizdinių gausa šiuolaikinį skaitytoją stato į keblią padėtį. Tarsi reikėtų atmesti, pasišalinti, ironiškai šyptelti, kad kažin kur vis dar gyvena žmogus, tikintis prigimtiniu žmogaus gėriu ir sąžine. Mat idealų puoselėjimas jau senokai tapęs vien groteskiška saviveikla. Ne dėl to, kad būtų klaidingas ar beprasmis. Greičiau tik tam, kad būtų atiduota duoklė ilgai vienoje vietoje nustygti negalinčiai meno estetikos karuselei. Ką ji suka – naujųjų laikų viltį ar dar nepažabotas (dėl to karštakošes) ambicijas, tiesą sakant, – nėra svarbu: kad tik nebūtų pasikartota, kad nei tiesa, nei melas nebūtų cituojami ar plagijuojami.

Tačiau H.A.Čigriejus nesibaimina kartoti. Jam nereikalinga nei ekscentriška fabula, nei iškrypę, gatvėje niekuomet nesutinkami veikėjai. Pasakodamas kasdienius įvykius, rašytojas lipdo skulptūrą praradimo gėlai atminti. Daug ko būta, bet nebėra. Daug ko norėta, bet maža kas rankose išlaikyta. Tarsi nieko nauja, o skaityti visgi gera: suvokimas, kad visiems – ne tik tau – nepasisekė pirmoji meilė, buvę džiaugsmai išblėso (atsirado kiti, bet jau kitaip, blankiau, brandžiau), planai ir svajonės iškrėtė netaktišką pokštą, o svarbiausia – kad daug ko pakeisti tiesiog nebegalima, apmaldo, paguodžia. Tai veikiausiai ne pats garbingiausias vardiklis, kurį gali rasti tas, kuris kuria rašydamas, ir tas, kuris kuria skaitydamas, tačiau nepaisant politinio korektiškumo, kartais tikrai gera pasidžiaugti, kad ne vienas likai kvailelio vietoje, nes, pasak rašytojo: „Yra žmonių, ir gana nemažai, kuriems visi gražumai visada tik priešaky. Arba jau praėję. Ir tik ne dabar, ne šiandien.“ (99 p. „Lapkričio sodas“)

Be abejo, ryškiausias H.A. Čigriejaus bruožas – nepaprastai įtaigi kalba – groja pirmuoju smuiku ir šioje novelių knygoje. Dialogai, gražiomis apeigomis paverstas žmonių bendravimas įsisega it vapsvos: tiesiog neįmanoma nusikratyti įspūdžio, kad pasaulyje tikrai buvęs štai ir vienas, ir kitas tekste sutiktas žmogus, ir tikrai taip – būtent taip – yra šnekučiavęsi. Lėtai gurkšnodami alų. Be to, H.A.Čigriejus meistriškai valdo aukštaičių tarmę bei jos intonacijas, o tai – jau itin retai pasitaikantis reiškinys lietuvių literatūroje. Atitrūkti bent valandėlei kitai nuo bendrinės lietuvių kalbos – maloni egzotika.

Nors ir susiduriama su beletristika, ši novelių knyga taip pat yra ir istorinės tikrovės veidrodis, paliečiantis pasaulinių karų, sovietmečio vaizdus ir žmogaus kasdienybę šiuo sekinančiu Lietuvai laikotarpiu. Tačiau valstybingumo įšalas laiko nesukausto: žmonės savo mažose visatose sukasi nepaisant griežtų Pono komandų iš viršaus. Visuomet lieka prisiminimai, kad ir iš kokio molio jie būtų drėbti; draugai, bendro butelio ar net šio to daugiau verti; antausiai, kurių retkarčiais sulaukia kiekvienas, išdrįsęs žengti pirmąjį žingsnį. Nors novelėse įkurdinti žmonės audžia kuklius, neambicingus gyvenimus, jų pasaulis, nepaisant kartokos monotonijos, vis tiek linkęs ieškoti grožio ir šiltų, kartais net įmantrių pojūčių. O kadangi pramogų ir egzotikos pasiūla provincijoje anuomet (o ir dabar) buvo ganėtinai ribota, griebiamasi net pačių menkiausių šiaudų. Ir taip jų išdraikoma stirta po stirtos. Mat gyventi nėra būtina: tiesiog baisiai norima. Todėl nė kiek ne mažiau nei melancholiškų vaizdinių ir patirčių, novelėse galima rasti džiaugsmo ir juoko. Žinoma, kaipgi nebus juoko, kur įsimaišo alus ar šis tas stipresnio. Arba merginų ir vaikinų santykiai, apie kuriuos H.A.Čigriejus, kaip ir dera laiko distancijos sunokintam džentelmenui, rašo be galo žaismingai: „<…> Studentai talkininkai, per daug vargintis nesistengdami, irgi randa kokių pasismaginimų. Merginos tik klykauja. Mat be klykavimų bendraut jos nemoka. Parodyk pirštą, jos jau ir juokias.“ (81 p. „Avelės“)

Žinoma, per daug idealizuoti prigimtinę žmogaus dorą ir sąžinę nevertėtų, kaip ir išskysti nuo vaizduojamo gyvenimo, epochos paprastumo ir nuoširdumo. Tai veikiau H.A.Čigriejaus sprendimas atrinkti vien tas spalvas, kurios buvo gražiausios. Dėl kurių nėra gėda. Tiesa, vienoje iš novelių pats autorius pabrėžia: „Gražus šunio lojimas, kai ne prie tavo kulnių.“ (79 p. „Muzikantai“) Tad jaunesnį skaitytoją ši „sovietinių pasakų“ rinktinė gali šiek tiek išmušti iš vėžių, tačiau vyresniajai kartai tai bus daugiau ar mažiau malonus pasivaikščiojimas po savo jaunystės pievas, pauzes po taškų užpildant ta prisiminimų lavina, dėl kurios nė sekundės neabejojama.

H.A.Čigriejus nevengia ir mirties uždavinių. Šie novelėse atrodo tokie paprasti, sprendžiami su ramybe ir šypsena veide. Petras Digrys, novelės „Susitikimai“ veikėjas, stebisi tvariais ąžuoliniais, poliruotais karstais: „Gyventi norisi kuo ilgiau – tai suprantama, bet norėti kuo ilgiau nesukirmyti, kai vis tiek ten kišamas, kad kirmytum, tai kokia čia prasmė?“ (p. 181) Apskritai visi novelių rūpesčiai, sunkumai atrodo paprasti. Ne menki, ne paviršutiniški, ne lengvai pakeliami. Tiesiog paprasti. Ir paprasti ne dėl to, kad visuomet tokie buvo. Paprasti jie tampa tada, kai jaunystės kraujas jau seniai nuslūgęs, kai visos sąskaitos suvestos, nebelikę vietos nei radikalumui, nei hiperbolizavimui. Tai kelio ženklai, nurodantys gražią, itin artimai su žodžiu besibičiuliaujančią H.A.Čigriejaus kūrybinę brandą.

by admin