Noveletės

Noveletės

Tadas Žvirinskis

Laiškas

Alio! Sveikas! Kaip laikais? Mhm, mhm, ne-a, nieko neatsitiko, šiaip skambyju. O ką, gal trukdau, tai atidedam pokalbį? Netrukdau? Nu, tai klausykis…

Įsivaizduoji, šiandien T formos sankryžoj (mano kelias šalutinis buvo) stoviu, laukiu, kol čiuvas su „Subaru“ pasuks į kairę (jo pagrindinis buvo). Pasuko, staiga pristabdė ir klausia, pro langą makaulę iškišęs: gal parduodu mašiną? Nu, vidury gatvės, tu pagalvok. Pamaniau: dar nusDocument1išaut per anksti, nes toks fintas man pirmąkart nutinka. Ne-a, pasakiau, kad neparduodu. Ką? Be reikalo? Be kokio dar reikalo? Jo-jo, kurgi ne! Savo parduok, su visu reikalu, che-che.

Klausyk toliau. Nespėjau aš nė kavos išgert savo darbiniame kapely, gi žiū: į mobilųjį skambina buvęs viršininkėlis. Aha, tas pats, žinai gi jį, cha-cha. Ša, ša, čia dar ne viskas. Įsivaizduoji, jis man ir sako: tipo, mano labai gerai išvystyta intuicija, gal aš jam galėčiau biznio planelį sukurpti ant greitųjų, nes jam draugeliai siūlo pusę lymonoapsukti. Įsivaizduoji? „Ant greitųjų“, cha-cha. Aš jam aiškinu: ant greitųjų tik katinukai ir triušyčiai dauginasi. Čia reikia laiko, o laiko aš dabar kaip tik neturiu. Bet čia menkniekis, klausyk toliau. Kai paklausiau, kiek man faneros nubyrėtų, tai žinai, ką išgirdau? Ne-a, oralinio nesiūlė, bet panašiai. Drėbė, kad aš iš draugiškumo turėčiau tai padaryt, nes čia toks kaip ir mano gabumų pripažinimas. Antrąkart pamaniau: joooa, tikrai dar man per anksti nusišaut, kai tokie dalykėliai astralą bando išbalansuot. Palauk, myžt užsimaniau – paskambinsiu vėliau.

Alio! Ačiū, palengvėjo. Nu tai va, po tokios prasmingos dienos pradžios beliko laukti iš koto verčiančio tęsinio. Pabaigęs kalbas su nuliūdintuoju, žiūriu: korespondencijos esama. Kažkoks rudas vokas be siuntėjo duomenų, bet adresuota man. Galvoju, gal koks sušiktas investicinis fondas nerimsta, durnelius medžiodamas? Ką? Ne, viduj niekas netiksėjo, cha-cha. Klausyk toliau. Praplėšiau voką, o ten kažkokia vos ne moksleivio rašysena prikeverzotas laiškas. Su pavadinimu. Kokiu? Ogi „Epilogas“, įsivaizduoji? Paskaityt? Palauk, paimsiu nuo stalo, nedėk ragelio.

Alio! Klausaisi? Tai va:

EPILOGAS

Gal čia ta garsiai apdainuotoji penkiasdešimtmečių diedų amžiaus krizė kalta, bet ėmiau kasdien ieškoti priežasčių savo sumautam gyvenimui pateisinti. Aišku, kad pats viską ir sumoviau. Vis per tą baimę likti vienam, nepateisinti tėvų lūkesčių, nepasiekti populiarumo etc. Ir ką? Esu populiarus, giminė pratęsta, bet vis vien esu vienas. Didėja nusivylimo jausmas. Visų pirma esu nusivylęs savimi. Vis dažniau pagalvoju: kokio bieso norėjau tapti tuo, kuo tapti niekada negalėjau? Vis dažniau susimąstau, kodėl tebesu čia? Verčiau aš būčiau miręs.

Va taip va. Miręs, blia. Supratai? Klausyk toliau.

Atmetus šitą nevykusią lyriką tenka blaiviai įvertinti faktus. Ačiū kažkam, kad išmokau visko nebeimti į širdį. Antraip jau seniai būčiau išprotėjęs. Paskutiniai šešeri metai man atsiėjo trigubai tiek. Kažkiek dar liko laiko, o gal ir neliko. Kaip ten bebūtų, jaučiu stiprų norą apibendrinti savo gyvenimo rezultatus, padaryti išvadas, sudėlioti taškus virš i.

Ne G taškus, asile, arba klausykis nekomentavęs, arba nebeskaitau. OK?

Nepavadinčiau to sąžinės sąskaita, nes suprantu, kad gyvenimas neturi jokios sąžinės. Jis mus „šaltu veidu“ spaudžia tol, kol užverčiam kojas. Vieni anksčiau, kiti vėliau. Man tik gaila mirštančių nuo ligų vaikų, man gaila vaikų, kurie neturi vaikystės, yra visaip išnaudojami ir kankinami, bet mano gailestį užsmaugia suvokimas, kad taip buvo, yra ir bus. Ir tada ateina nusiraminimas, suvokimas, kad gyvenu prabangiai, palyginti su milijonais vargšų nekaltų mažų žmogučių. Neteisybės ir gailesčio jausmus varau lauk, nes šaltas protas sako: tu niekuo jiems negali padėti, jei tu net savo vaikams negali padėti. Jei ką gali, tai tik sukaupti drąsos likučius ir nutraukti savo menką, niekam nereikalingą egzistenciją.

Matai, koks jautruolis? Varau toliau.

Bijau. Dar negaliu to padaryti. Gyvuliškas instinktas neleidžia nuo minčių pereiti prie veiksmų. Slapta viliuosi, kad man kažkas padės. Gal koks pamišėlis nušaus, o gal tiesiog užmigsiu ir nebepabusiu. Bet šita baimė yra niekis, palyginti su baime būti nekenčiamam savo vaikų. Siaubas, tikras siaubas. Esu kažkuo panašus į išprotėjusį pulkininką Kercą iš „Šių dienų apokalipsės“, laukiantį savo žudiko Vilardo. Laiko lieka vis mažiau. Siaubas tai nutolsta, tai priartėja. Tik-tak…

Nu jo, vis dėlto tiksėjo, cha-cha. Žinai, juokas juokais, bet kai perskaičiau šitą šūdų malūną, pasijutau nejaukiai. Kiek visokių durnių aplink privisę. Įdomiausia, kodėl ta rašliava man atsiųsta? Ką? Nu jo, dar gerai, kad į darbą, o ne į namus. Matyt, dienrašty reklamą perskaitė. Paveiki mūsų reklama pasirodė. „Jūsų problemos – mūsų sprendimai“, cha-cha, o kas reklamoje toliau smulkiom raidėm parašyta – pa barabanu. Nu jooooa… Pala, kažkas į duris skambina, nedėk ragelio.

– Laba diena, mes pasisakom už šeimą, gal norėtumėt paaukoti mūsų baptistų bažnyčiai?

– Eikit nachui.

Alio! Čia sumauti sektantai šmirinėja. Baptistai. Pasiunčiau juos. Ką? Kokią dar naujieną? Ne, negirdėjau. Ką – šiandien mirė Maiklas Džeksonas? Irgi baptistas? Nu, tai amžinatilsį, aš gi jam kažkada prieš šešerius metus esu net laišką parašęs. Ne, jokio atsakymo negavau, durnas buvau, kad išvis rašiau. Kodėl? A biesai žino, girtas buvau kaip dūmas, aplink – nė gyvos dvasios, o per tėliką rodė jo „Beat it“. Che-che.

Nu viskas, einu ėst, bulvės išvirė.

Bye!

Skambutis

Mane supa pamišėliai. Puikūs aktoriai, tobulai vaidinantys normalių žmonių vaidmenis.

Ilgai buvau vedžiojamas už nosies! Visą amžinybę maniau, kad dauguma žmonių – normalūs, ir tik dalelė jų yra susipykę su protu. Klydau! Buvau aklas kaip kurmis. Dar vaikystėje įteigtas stereotipas, kad protas ir gudrumas yra sinonimai, pakišo man koją.

Žinau, kad likusį gyvenimą praleisiu persekiojamas pamišėlių, bet verčiau karti tiesa, nei saldus melas. Taip mane mokė dar tada, kai kiekvienas būsimas jaunikis ir būsima nuotaka privalėjo pasitikrinti savo psichinę sveikatą. Tais laikais pamišusia laikėme sistemą, bet sistema stebėtinai pavydžiai saugojo privilegiją būti pamišusiai. Net valkatos ir pacifistai buvo kišami į beprotnamius, mat normalus žmogus privalėjo dirbti ir, esant reikalui, šauti į kitą normalų žmogų. Dabar gi deklaruojama sistema – beveik tobula, tačiau dauguma žmonių – jos sraigtelių – visiški bepročiai. Ypač valkatos ir pacifistai.

Na štai: ir vėl nukeliavau į lankas. Ne veltui sakoma, kad „durnumas“ – užkrečiama liga. Jau gerą mėnesį pastebiu, kad man vis sunkiau išlaikyt sveiką protą. Gyvybiškai svarbus žmogui bruožas – gebėjimas prisitaikyti – ne visad pageidautinas, ypač jei esi apsuptas išprotėjusiųjų. Bet apie viską nuosekliai.

Staiga susirgo mano dukrelė. Laringitas. Buvau įsitikinęs, kad laringitu dažniau serga berniukai, bet ilgai nesistebėjau. Aš it magnetas pritraukiu visokią bjaurastį. Neabejojau, kad ši nemaloni išimtis iš taisyklės – irgi mano nuopelnas. Blogiausia buvo tai, kad buvau komandiruotėje. Paskambino žmona ir isteriškai pranešė nemalonią naujieną. Sudirgau. Kantriai išklausiau tradiciniu tapusį sakinį, užbaigiantį beveik kiekvieną pačiutės pasisakymą: „Ir štai, kai tavęs labiausiai reikia – tavęs nėra!“

Žinojau, kad veltis į ginčus beviltiška, juolab kad mano žmona yra pamišėlė. Laimei, jos pamišimas yra dalinis. Ji pamišusi tik dėl pinigų. Prieš susituokiant nuoširdžiai tikėjausi, kad ji eina iš proto dėl manęs, bet po vestuvių buvau gan greitai išvaduotas iš savo naivių iliuzijų. Ramybė šeimoje tapo tiesiog proporcinga uždirbamų pinigų kiekiui. Nenuostabu, kad ilgainiui teko įsidarbinti dviejose darbovietėse. Antroji nešė mažiau pelno, bet leido dažniau ištrūkti iš namų – dirbau laisvai samdomu konsultantu, tikrai ne brangiausiu, bet branginamu klientų. Kelionės į kitus miestus, dažniausiai savaitgaliais, tapo tikra atgaiva.

Ragelyje girdėjosi trumpi signalai. Pačiutė nutraukė pokalbį, vos man užsiminus apie skambutį apylinkės pediatrei.

Dukros pediatrė buvo pamišusi dėl kvepalų ir man jos pamišimas patiko. Kaskart, progai pasitaikius, perku kvepalus žmonai ir daktarei. Žmoną toks elgesys stačiai siutina, bet rudimentinė meilė dukrelei verčia tylėti ir apsiriboti paiku moterišku kerštavimu. Kad ir dabar: vaikas apsirgo, o ji numetė ragelį. Ką gi, žinia perduota, kam ten vargintis? Šiek tiek nerimauju dėl mažylės, bet sveikas protas kviečia nurimti: jei būtų kas tikrai rimto, žmona iškviestų greitąją. Gal… Vėl sudirgstu. Surandu pediatrės numerį kontaktų sąraše, nusikeikiu, pamatęs kiek valandų, ir skambinu. Tikiuosi, kad atsilieps.

– Pyp-pyp-pyp, pyyyp-pyyyp-pyyyp, pyp-pyp-pyp! – kažkaip keistai nuskamba kvietimo signalas.

Niekas neatsiliepia. Velniai nematė, paskambinsiu kiek vėliau. Jei ir tada neatsilieps, paskambinsiu iš ryto. Einu praustis, nes rytoj teks anksti keltis.

– – –

Jėzau Kristau, kaip skauda galvą! Išgėriau dvi analgetiko tabletes, bet sumautas PMS‘as tiesiog mėgaujasi savo jėga. Kaip ir mano bukas vyras, kai lovoje suspaudžia geležiniais gniaužtais ir mano, kad tai labai seksualu. Kurgi ne… Galvijas. Ir dar ta seselė – amžiais neatneša pacientų kortelių iš ryto. Nepaliaujamai rujojanti kalė. Jai nuolat reikia priminti pareigas. Vienintelis džiaugsmas – gaivus kvepalų aromatas, kuris subtiliai supa mane it kvapnus auros antrininkas. Ačiū Dievui, dar yra likę supratingų vyrų. Kvepalai, dovanoti Aistės tėvo, man mieliausi. Net keista, kaip jis moka parinkti kvepalus. Et… Tolyn šitas mintis – mažieji pacientai laukia.

– Kristina, kviesk, – liepiu savo seselei ir pradedu dienos darbus.

– – –

Atsikėliau skaudama galva, nors vakar neturėjau burnoje nė lašo. Kaklą maudžia, tarytum kas mane būtų mėginęs pasmaugti. Pats kaltas: neišvėdinau kambario prieš naktį, užtat ir pabudau it sulaužytas. Kažin kaip dabar jaučiasi dukrelė. Skambinu žmonai. „Telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų.“ Nuostabu, po perkūnais! Žinau, kad ji tyčia taip daro. Pamišimo ribos plečiasi. Stop! Reikia paskambinti Aistės daktarei, jei bus kas rimto, ji tikrai praneš.

– Pyp-pyp-pyp, pyyyp-pyyyp-pyyyp, pyp-pyp-pyp! – kvietimo signalas vėl nustebina.

– Alio? – išgirstu kiek prikimusį pediatrės balsą.

– Labas rytas, daktare, – sveikinuosi, – čia jus Aistės tėtis trukdo, ar galiu jus trumpai pakalbinti?

– Sveiki, jei trumpai, tai galime – aš dabar poliklinikoje priimu pacientus.

– Žiūrėkit, aš esu komandiruotėje, o vakar žmona pranešė, kad Aistę užpuolė laringitas. Gal žinot, kokie jos reikalai dabar? Niekaip negaliu prisiskambinti žmonai.

– Laringitas? Aistei? Tai kad jos abi vakar pas mane buvo dėl skiepų, Aistė jautėsi gerai, antraip neleisčiau skiepyti.

– Tikrai? – jaučiu kaip mane kartu užlieja palengvėjimas ir siutas, – tai atleiskit už sutrukdymą, matyt, aš kažko nesupratau.

– Nieko tokio, sėkmės jums.

– Dėkui, jums taip pat…

Pykti nebėra laiko, laukia paskaita-prezentacija ir klausimų-atsakymų popietė. Skubiai užkandęs viešbučio kavinukėje, išlekiu lauk, kur manęs jau laukia didelis juodas kliento automobilis.

– – –

Pacientų šiandien daug mažiau, nei vakar. Šeštadienis yra šeštadienis. PMS‘as irgi kiek aprimo. Naktį miegojau visai gerai, o ryte manasis galvijas net susiprotėjo išvirti kavos. Tik štai sapnavau keistą sapną – lyg man į darbą būtų skambinęs Aistės tėvas ir teiravęsis apie dukros sveikatą. Tiesą sakant, jau porą mėnesių nemačiau nei Aistės, nei jos tėvų. Įdomu, kaip jiems einasi, ypač Rimui Geruliui?

– Kristina, o kaip ten yra su Aiste Gerulyte? Kada ji su mama pas mane turi pasirodyti?

– Daktare, o jūs negirdėjot, kas atsitiko?

– Ne. Ir iš kur aš viską galiu žinoti?

– Oi, tai kad aš galvojau, kad jūs tikrai žinot…

– Kalakutas irgi galvojo. Kas ten per naujienos?!

– Matot, prieš porą mėnesių Aistės tėtį rado pasikorusį viešbuty kažkur pajūry. Mat žmona jam telefonu pranešė, kad su dukrele papuolė į avariją, kurios metu Aistė žuvo. Tas paaiškėjo iš priešmirtinio bėdžiaus laiškelio. Po tokių peripetijų „juokautojai“ teko susikraut daiktus ir mauti į kitą miestą. Į kalėjimą gi nesodino – dukrelė per maža. Va, jos tai gaila…

„Dievulėliau, o aš vargšę Kristiną laikiau blogio įsikūnijimu!“ – pamaniau. Pažvelgiau į seselę. Ji sušniurkščiojo it paauglė. Atitokau, kai duris pravėrė nedrąsi moteris su kūdikiu ant rankų.

– – –

Atsikėliau skaudama galva, nors vakar neturėjau burnoje nė lašo. Kaklą maudžia, tarytum kas mane būtų mėginęs pasmaugti. Iškart skambinu žmonai, bet niekas neatsiliepia.

Pamišimas!

by admin