Nuo emocijos – logikos link ir atgal
Gytis Skudžinskas
Vidurvasaryje Klaipėdos dailės parodų rūmai tapo Kauno menininkų dislokacijos baze. Čia pristatytas kolektyvinis projektas „Struktūriškumas, konstruktyvumas, konkretumas: nuo – iki (2)” ir atidaryta autorinė Gintauto Vaičio paroda „Juodkrantės etiudai”.
Dar viena tapybos pusė
Parodoje „Struktūriškumas, konstruktyvumas, konkretumas: nuo – iki (2)” dominuojanti tapyba yra geras pretekstas dar kartą preparuoti lietuviškosios tapybos sampratą.
Dažnai, kai kalbama apie lietuvių tapybą, beveik neklystant galima pritaikyti abstrakčiojo ekspresionizmo terminą. ARS grupė paliko tokį ryškų pėdsaką vaizduojamosios dailės istorijoje, kad būtent abstraktusis ekspresionizmas tapo „geros” tapybos sinonimu. Vitališkas potėpis, koloristiniai sąskambiai, turtinga faktūra nulemia, ar tapybos kūrinys yra vertas dėmesio. Ir tokia prielaida gaji iki šiol daugelyje lietuviškų tapybos parodų.
Taip dabar įsitvirtina ir kol kas aiškiai neartikuliuota „naujosios tapybos” prielaida. Tokią klaipėdiečiai galėjo regėti pastaruosius kelerius metus rengiamoje parodoje „Nostalgie”.
Viena vertus, jaunieji menininkai tolsta nuo abstrakčiojo ekspresionizmo, prisijaukindami popkultūros ženklus. Kita vertus, neretai vaizdavimo forma labai aiškiai susijusi su dar pokaryje susiformavusiais kanonais.
Paroda „Struktūriškumas, konstruktyvumas, konkretumas: nuo – iki (2)” siekia atskleisti dar vieną, kol kas bene mažiausiai dėmesio sulaukusią, lietuviškos tapybos pusę. Kauniečių parodoje esi priverstas prisiminti tapybos manierą, kurią nuosekliai plėtojo lietuvių išeivijos menininkai Kazys Varnelis ar Kazimieras Žeromskis. Klaipėdoje ką tik veikusioje parodoje, o ir minėtų išeivių kūryba pasuka visiškai priešinga linkme nei dominuojanti abstrakčiojo ekspresionizmo srovė. Čia ekspresiją pakeičia geometrija ir logika.
Neatsisako įpročių
Geometrinė abstrakcija atsisako spontaniškų mostų, formų ir koloritų susipynimo, asmeninės pasaulėjautos įvaizdinimo. Tapyba tampa išgryninta ir logiškai apgalvota, vengiama nereikalingų detalių ir emocionalių nelogiškų sprendimų.
Parodoje dominuoja ritminiai ir konstruktyvūs sprendimai, tačiau daugelyje kūrinių aiškiai matai, kad tai nėra vienintelė ir nuosekliai plėtojama autoriaus darbo maniera.
Geriausi geometrinės abstrakcijos kūriniai pasižymi nepaprastu aiškumu, švaria linija, vientisu tonu ir logiška struktūra. Toks radikalus kūrinio išgryninimas akivaizdus minėtų K.Varnelio ir K.Žeromskio kūryboje, o šiandienėje kauniečių interpretacijoje dažnai susiduri su asmeniška emocija, įvilkta į konstruktyvų rūbą.
Galbūt ir galima sukurti kūrinius specialiai projektui, bet ar nereikėtų tuomet atsisakyti įpročių? Nuasmeninimas buvo ir yra vienas svarbiausių konstruktyvių meno formų (minimalusis menas, op-menas, geometrinė abstrakcija, konstruktyvizmas) veiksmų.
Pakeičia idėjos grožis
Pastarojoje parodoje aiškiai išsiskyrė du autoriai, atitariantys parodos pavadinimui, pateikę konstruktyvius ir struktūriškus kūrinius. R.Karaliaus ritminės konstrukcijos neleidžia abejoti, o preciziškas tikslumas palieka išbaigtų struktūrų įspūdį. tiesiog ikonišku parodos kūriniu galėtų būti A.Jonkutės ciklas. Autorė taisyklingus vienodo formato kvadratus konstruktyviai vienoda struktūra padengia konkrečiu tonu – nuo šviesaus iki tamsaus. Aiškiai ir logiškai apibrėžtuose kūriniuose emocinį ir estetinį grožį pakeičia idėjos ir technologiškumo grožis. A.Jonkutė nenaudoja jokių pašalinių priemonių, kad perteiktų sumanymą. Ji tiesiog eksploatuoja grafito galimybes. Kiekvienas kvadratas lygiais štrichais padengtas tam tikro kietumo pieštuku, nuoseklus ir kantrus darbas be jokių nereikalingų emocijų kūrinį priartina prie geriausių tokios stilistikos darbų.
Estetiniai pastebėjimai
Taip pat kauniečio G.Vaičio autorinėje parodoje „Juodkrantės etiudai” jau neaptikome tapybos tiesiogine šio termino prasme. Fotografijos lakštuose – tik kasdienoje pastebėti tapybiški fragmentai.
Ši paroda radikaliai skiriasi nuo prieš tai aptartosios. Metaforomis kibirkščiuoja senos valties borto aptrintos lentos su atsidengiančiais spalviniais, kartu ir laiko sluoksniais. Laikas ir žmogaus prisilietimas šiuose G.Vaičio kūriniuose galėtų būti pagrindinės sąvokos, leidžiančios konceptualizuoti ar „perskaityti” atspaudus. Metonomiškumas, kai dalis pasakoja apie visumą, kartais būna daug iškalbesnis už atvirą deklaraciją. Tačiau ar to siekia autorius?
Žvelgiant į visą parodą atrodė, kad šiuo atveju svarbesnis tiesiog estetinis pastebėjimas.
Neaišku, ar G.Vaičys fotolakštuose bandė tematizuoti Juodkrantės specifiką, bet jei parodos pavadinime nebūtų žodžio, įvardinančio vietovę, nerastume aiškesnės nuorodos į kokį nors sociokultūrinį kontekstą.
Gerai, galbūt paroda skirta estetiniams gurmanams, bet tokiu atveju mane erzintų atspaudų nekokybiškumas. Ant drobės atspausti lakštai niveliuoja nedidelį brokelį ir paverčia fotografiją skoningais ir spalvine pulsacija spindinčiais kūriniais. Bet popieriniuose lakštuose matomas rezultatas verčia pagalvoti: „Tam deadpan adeptai vis dar naudoja juostą”.
