Nuodėmės troškulys Arkadijoje
Tris savaites uostamiesčio Baroti galerijoje veikė klaipėdiečio skulptoriaus Vytauto Balsio skulptūrų paroda. Naujasis dailininko kūrinių ciklas „Nuodėmės“ vainikuoja 25 jo kūrybos metus – lygiai pusę autoriaus amžiaus.
Kristina Jokubavičienė
Iš amžino dualizmo
Jei skulptorius V.Balsys būtų tik amato ir medžiagos virtuozas – gyvenimas jam būtų ir paprastesnis, ir pilnesnis visokių gėrybių. Bet jis yra menininkas virtuozas, ir tai iš esmės viską komplikuoja.
Tai verčia nesustoti ant tobulai įvaldytos meistrystės laiptelio, neprisėsti plojimams ant pripažinimo pakylos, nuolat kopti ir kopti aukštyn, kaip Sizifui, ridenančiam akmenį į kalną; kopti nepaisant, kad fizinis kūnas dar gali, o dvasia krenta į bedugnę. Akmuo rieda žemyn, ir viskas prasideda iš naujo – nauja patirtimi, nauju skulptūrų ciklu…
Tačiau be šio amžinojo vilties/nevilties dualizmo nebūtų kūrinių, kurie priverčia ir kitus bent trumpą akimirką pajusti kūrybos didybę.
Kai žvelgi į Baroti galerijoje eksponuojamas 14 kompozicijų – apvaliąsias skulptūras ir reljefus, – pasijunti esąs keistoje ir nepažįstamoje vietoje, formų ir juslių prisodrintoje erdvėje. Gal tai Arkadija, mitinė visuotinės idilės ir laimės šalis, prarastojo rojaus žemė? Juk skulptorius savo kūryboje nuolat plėtoja rojaus vizijas. Toje šalyje, nuostabios gamtos ir tapybiškų griuvėsių, buvusios didybės liekanų apsuptyje, gyvenama be rūpesčių, be skausmų, be vargų.
Didybė ir dulkės
Bet tokia ideali būtis – bekraujė, šiuolaikiniam žmogui nepakeliama. Todėl tą žemę skulptorius apgyvendina kupinais hedonistinio grožio, dramatiškais, su grotesko prieskoniu objektais.
Ir ankstesniuose V.Balsio cikluose („Rojaus sodai“, „Laiškai“), ir naujausiame – „Nuodėmės“ tobulybė egzistuoja greta primityvaus ir žemo, grožis – kartu su vytimu, nykimu, didybė – su menkumu, dulkėmis.
Todėl priartėjęs prie jo Arkadijos vizijos, randi, kad visos tobulos, klasiką menančios ar jai replikuojančios formos, atliktos su renesansiškuoju graciozo, – kad ir kaip sudėtinga, bet be jokio prakaito kvapo, – yra paliestos destrukcijos, turi aitraus irimo prieskonio.
Prabangus medžiagų grožis (blizgi ir patinuota bronza, gelsvas travertinas, kvarco intarpais kibirkščiuojantis juodas akmuo, įvairiaspalvis marmuras ir kt.) akina, slėpdamas tikrąsias kompozicijų prasmes, kurios pasirodo esančios toli nuo klasikinio idealo.
Tarsi žaidimas
Tai tarsi žaidimas. Skulptorius palieka žiūrovui pačiam laisvai interpretuoti vaizdus (nesvarbu pagal kokius kriterijus, gal net pagal asmeninį „sugedimo“ laipsnį): ar iš bronzos siūlų suvyta kolona aštriais nagais kimbasi į žalio marmuro masę, ar išauga iš jos kaip puikus, bet nuodingas augalas? Ar nuostabiai subtilių reljefų, italų skulptoriaus Donatello kūrinius primenančių XXI amžiaus parafrazių, paviršius vagojančio įvairiaspalvės akmens gyslos tik meniškai susilieja su vaizdu, ar jį naikina?
Ir taip prie kiekvienos kompozicijos, net prie tiesmukiškos pypkės galimi variantai – rūkymas gerai ar blogai, nuodėmė ar tik silpnybė?..
V.Balsio skulptūros visada pasakoja, yra literatūriškos. Kuo ilgiau žiūri, tuo, atrodo, noriau kiekviena iš jų atskleistų savąjį ekscentrišką naratyvą. O kai suvoki, kad pats pradedi kurti numanomo siužeto interpretaciją, veriasi kitos erdvės ir kitos vizijos. Gal kaip kunstkameroje, gamtos ir žmogaus sukurtų keistenybių kabinete, pasaulio nuopuolio teatre, kur lyg po didinamuoju stiklu vaidinamos siurrealistinės nuodėmių tragikomedijos?..
