„Nuodėmės užkalbėjimas“ – netikrumo išvarymas iš lietuviško kino

„Nuodėmės užkalbėjimas“ – netikrumo išvarymas iš lietuviško kino

Aivaras Dočkus

Kai filmas turi sielą, jis turi ir kūną. Kai aktoriai natūraliai taria sudėtingą tekstą, jie sublizga ir atvirose erotinėse scenose. Kai filmavimą gaubia mistika, ji persiduoda į ekraną…

Kadrai iš naujojo A.Puipos filmo „Nuodėmės užkalbėjimas“.

Todėl iš esmės „Nuodėmės užkalbėjimas“ Algimantui Puipai pavyko.

Pirmosios scenos – nedrąsios

Filmas be griausmingų atradimų, be pretenzijų į šedevrą ir kartu be „perspaudimo“ į tariamo meno pusę. To nepavyko išvengti nevykusiame „Dievų miške“, kur aktorių – daug ir visi – nevaldomi.

„Nuodėmės užkalbėjime“ aktorių nedaug, bet kiekvieno misija – šventai didelė. Atsakomybė – taip pat.

Tuo psichologinė drama ir sunki. Jei tik vienas pradeda meluoti, sugriūna visas filmas. Netiki vienu, nebetiki visais. Kiekvienas judesys ar ištartas sakinys tampa įtartinas.

Nežinia, ar „Nuodėmės užkalbėjimas“ buvo filmuojamas chronologiškai, t. y. išsaugant scenarijaus įvykių seką, tačiau pirmosios scenos aktoriams kažkokios nedrąsios, neįtikinamos. Kunigas labai dirbtinis. Ir Vika bekvapė. Tarsi bandytų save užčiuopti. Tai pavyksta padaryti kiek vėliau.

Įtikinamai, skaudžiai

Filmo tikrumas atsiranda su Nelės Savičenko pasirodymu ekrane. Jos psichologė padiktuoja tempą, kurį vėliau pagauna ir kiti. Tikrumo tempas. Tuomet įvyksta Vikos išsiskyrimo su Pauliumi scena ir supranti, kad lietuviai gali kurti kiną ir gali teisingai vaidinti.

Rasa Samuolytė pakeičia tris taktikas. Verkia, juokiasi, būna nuoširdi ir ironizuoja. Mato save iš šalies ir nebemato nieko, užsirakina skausme. Natūraliai dramatiškas epizodas. Po jo vis bandau spėlioti, į kokią Holivudo aktorę Rasa panašesnė – Driu Berimor ar Keitę Hadson. Ugninis grožis.

Po šios sudėtingos scenos jau paprasčiau priimti tai, kas vyksta ekrane, už gryną pinigą. Nors daugelis dialogų truputėlį per sunkūs, kvepia teatrališkumu. Tačiau N.Savičenko sunkumą nusimeta vienu žvilgsniu. Kaip drabužius meilės scenose.

Erotika „Nuodėmės užkalbėjime“ neišvengiama. Apie kai kuriuos momentus prirašyta spaudoje dar prieš premjerą krūva nesąmonių. Atseit, šokiruoja. Neva, lietuvių kine to nebuvo… Šiaip tai čia jokios sensacijos. Tiesiog aktoriams tai pavyko padaryti tikroviškai. Įtikinamai. Skaudžiai.

Neleido nuslysti

Tie visi košmariški sapnai ir vizijos atrodo gana nešviežiai. Bet mašina sudaužoma kaip veiksmo filme. Kraujas laša kaip siaubo filme. Todėl bendro įspūdžio nesugadina, o svarbiausia, kad nesuardo istorijos.

Siužetas labai aiškus, ir tai lietuviškam kinui jau savaime pliusas. Yra viena stebinančiai stipri scena, kuri šiaip su filmu neturi nieko bendra. Darbininkai remontuoja bažnyčią, senas kunigas uždainuoja, visi nuščiūva. Gražu.

Gaila, kad A.Puipa neišdrįso šį epzodą sumontuoti su kokia kita scena, kad ir su Vikos ėjimu į apleistą namą atsiduoti brutaliam seksui. Būtų dar vienas drąsus lietuviško kino žingsnis.

Nebuvo. Ir dar darbininkai sugalvojo paploti. Čia žiauriai banalu. Tarsi pasiteisinimas už svetimkūnį filme.

Iš visų charakterių mažiausiai įdomus Go. Kažkoks perdaug Smoriginas. Ir nelabai išprotėjęs, nors pagal scenarijų turėtų būti. Gal šiam vaidmeniui kokį nežinomą, nenuspėjamą aktorių vertėjo išbandyti?

Nepaisant pastabų, „Nuodėmės užkalbėjimas“ – neprastas kinas, kurį reikia moraliai ir finansiškai palaikyti, pamatyti. Turbūt prie jo prisilietė Jurgos Ivanauskaitės aura ir neleido nuslysti į nuobodumo ir dirbtinumo bedugnę.

Pabaigoje dar kartą – nuoširdi simpatija Nelei ir Rasai. Duetui, kuris užkalbėjo didžiausią lietuviško kino nuodėmę – vaidybos netikrumą…

by admin