„Nuoga diena“, arba Mūzos paieškos Čekijos tvirtovėje

„Nuoga diena“, arba Mūzos paieškos Čekijos tvirtovėje

Danguolė Ruškienė

„Nuoga diena“ pavadinta spaudos fotografų Ramūno Danisevičiaus, Valdo Kopūsto ir Rolando Parafinavičiaus fotografijų paroda, iki kovo 5-osios viešinti Klaipėdos fotografijos galerijoje.

Fotoparodą „Nuoga diena“ klaipėdiečiams pristatė du iš trijų jos autorių – Ramūnas Danisevičius ir Valdas Kopūstas, drauge fotografavę tą patį toje pačioje aplinkoje ir tuo pačiu metu. Roberto Gabrio nuotrauka

Fotografavo tą patį

Nors jau seniai paneigta nuomonė, kad fotografija yra tik tiksli, mechaniška vizualinė realybės pateikimo forma, pastaruoju metu vis dažniau kuriami projektai ir organizuojamos kūrybinės stovyklos, kuriose gilinamasi ne tik į naujas fotografijos galimybes, bet ir „pertikrinama“ jos prigimtis.

Ne pirmus metus Čekijoje „Inter camp“ organizacijos organizuojamos fotografų stovyklos išsiskiria tuo, kad, be galimybės netrukdomiems dirbti kelias dienas akto žanro srityje, fotografų kūrybiniam procesui taikomi ir tam tikri apribojimai. Ši stovykla labai savitai organizuoja kūrėjo ir jo įkvėpimo šaltinio-mūzos santykius. Dalyvių kūrybinė erdvė griežtai apribojama – jie dirba pagal sudarytą sąrašą, kuris nurodo jų darbo laiką ir vietą su konkrečiu modeliu. Toks griežtas erdvės ir laiko apribojimas, iš dalies net fotografuojamų objektų padiktavimas paremtas pagrindiniu organizatorių ir dalyvių tikslu – išsiaiškinti, ar įmanoma visiems fotografuojant tą patį (tuos pačius modelius tose pačiose erdvėse) sukurti kažką savito ir vertingo. Vertingo, jeigu ne menine, tai estetine prasme.

Ieškojo kažko savito

Praėjusią vasarą vienoje Čekijos kryžiuočių ordino pilyje stovyklavę lietuvių fotografai – naujienų agentūros ELTA fotografas Valdas Kopūstas, dienraščio „Lietuvos žinios“ fotokorespondentas Ramūnas Danisevičius ir „Vakaro žinių“ žurnalistas Rolandas Parafinavičius teigė, kad toks laiko ir vietos apribojimas netrukdė jų meninėms paieškoms. Profesionalūs fotoreporteriai, įpratę dirbti sudėtingomis sąlygomis, nesunkiai prisitaikė ir prie šių. Anot V.Kopūsto, labiausiai jam pagelbėjo „akies greitis“ – sugebėjimas greitai atskirti esmę ir ją užfiksuoti, nepraleisti lemtingo kadro. Darbui labiausiai kliudė masinė psichozė. Buvo sunku nebėgti kitiems iš paskos, nepasiduoti bendrai nuotaikai, o ieškoti ir surasti kažką savito. Tai buvo labiau panašu į žaidimą su gana stipriu azartu. Kam pavyks, o kam – ne.

Prieš gerą dešimtmetį panašų eksperimentą atliko fotomenininkai (taip pat trijulė) R.Rakauskas, R.Požerskis ir A.Macijauskas. Pavadinę projektą „3+1“, autoriai kurį laiką fotografavo tą pačią moterį. Skirtumas tik tas, kad jų nevaržė nei laikas, nei erdvė. Jau tada buvo įsitikinta, kad fotografas fotoaparatu fiksuoja ne tai, ką mato, o tai, ką nori matyti. Paneigdami modernistines nuostatas, teigiančias fotografijos kaip objektyvaus realybės vaizdavimo galimybę, kiekvienas fotomenininkas kūrė savo moterį, ignoruodamas jos individualumą ir socialumą.

Sureikšmino siužetą

Moters-simbolio kūno traktavimas persikelia ir į parodos „Nuoga diena“, šiuo metu veikiančios Klaipėdos fotografijos galerijoje, nuotraukas. Ir tada, ir dabar buvo siekiama nuasmeninti žmogaus kūną, panaudojant jį kaip medžiagą autoriaus saviraiškai.

Tačiau toks vienpusiškas fotografijos traktavimas būtų klaidinantis. Bet kuriuo atveju fotografija išsaugo ir nuorodas į realybę. Todėl parodoje eksponuojami darbai neišvengia supanašėjimo siužeto, o kartu ir turinio atžvilgiu.

Polinkiui į siužeto sureikšminimą greičiausiai įtakos turėjo spaudos fotografų profesija. Sąmoningas ar nesąmoningas bandymas fotografijose simuliuoti reportažinį metodą apsunkina kūrinio suvokimą. Neįtikina, ir, deja, palieka abejingą.

Atrodo, kad autoriai bando pasinaudoti vis garsiau fotografijos pasaulyje deklaruojama nuomone, kad nėra nei spaudos, nei meninės, nei kitokios fotografijos. Yra tik Fotografija. Jie varijuoja šios Fotografijos rėmuose, pasilikdami prie to paties žanro, bet nesilaikydami stiliaus ar metodo vienovės. Drąsiai eksperimentuoja ir ieško taiklesnių būdų savo intencijoms išreikšti.

Parodos kūrinius būtų sunku priskirti kuriai nors vienai estetikai. Akivaizdu, kad juos veikė ir klasikinio akto estetika, ir romantiški „Lietuvos meninės fotografijos mokyklos“ (R.Dichavičiaus, R.Rakausko, R.Požerskio) aktai, ir postmoderni A.Čepulinskaitės, V.Šontos estetika.

Schema – nauja, idėjos – senos

Parodoje eksponuojamose nuotraukose jaunystė deklaruojama kaip savaiminė grožio ir estetikos turėtoja, kuriai dažnu atveju antrina kitas savo prigimtimi labai panašus objektas – gamta. Moteris vaizduojama kaip pasyvi gamtos dalis, kaip ir pastaroji apdovanota gyvybės tąsos (vaisingumo) dovana.

Pasirodo, sena moters ir gamtos dermės tema dar nėra išsemta. Juolab kai tarp jų įsiterpia vyriškos lyties atstovas.

Novatoriškumu dvelkiantis vyriškų ir moteriškų kūnų kartu fiksavimas, jų vaizdavimo ir tarpusavio santykių schema papildo kūrinius naujomis prasmėmis. Tačiau, susitapatindamas su vyriškos lyties atstovo kūno pozicija, fotografas dar kartą paliudija labai senas ir, atrodo, mūsų visuomenėje vis dar gajas patriarchalines nuostatas.

Fotografijose stebimas (o kartais tik nujaučiamas) vyras – heteroseksualus, besikėsinantis išplėšti iš aplinkos (konteksto) ir nusavinanti moters kūną („Nepasitikėjimas“). Iš šios moters atimama bet kokia empirinio pažinimo galimybė, ji estetiškai patrauklaus kūno nešiotoja ir heteroseksualių vyriškos lyties atstovų gundytoja. Todėl, nors vaizdavimo schema gana nauja, tačiau ji panaudojama senoms idėjoms išreikšti.

Užsitikrino dėmesį

Netikėtai taikliai autoriai panaudoja metoniminiu mąstymu pagrįstą kūnų fragmentavimą. Cituodami moters lyties ženklus, kuria naujas prasmes, pabrėžia somatinių ženklų svarbą fotografijoje („Driežui geriau“).

Akivaizdu, kad fotografus mažai domina moterų asmenybės. Dažnai pagrindinė žmogaus identifikacijos dalis – veidas paliekama už kadro, kaip trukdis, skatinantis nepageidaujamiems psichologiniams ar socialiniams (at)pažinimams. Kontaktas tarp fotografuojančiojo ir fotografuojamojo taip ir neužsimezga.

Tačiau fotografas išlieka aktyvus nuogo moters kūno stebėtojas ir fiksuotojas. Tokiu būdu apvalęs savo kūrinį nuo pašalinių reikšmių, akcentuoja tai, kas, jo manymu, yra svarbiausia. Nuasmenintas kūnas (ar jo fragmentai) be identifikacijos ženklų jam priskirtoje erdvėje ir laike kuria naujas reikšmes, nurodančias interpretacijų kryptį. Taip užsitikrindamas suvokėjo dėmesį.

Nors autoriai teigia, kad juos labiau domino kūno ir sielos jungtys nei kūniškumas ar jo erotiškumas, ne kiekviename kūrinyje tokią jungtį įmanoma užčiuopti. Galbūt ją prislopina didesniu ar mažesniu mastu pasireiškianti erotizacija. Galbūt išblaško subtili ironijos linija. Ko gero, labai vietoje ir laiku panaudota. Ji tarytum perspėja, kad rimtų ketinimų meninio akto atžvilgiu tarsi ir nebuvo.

„Nuoga diena“ – žaidimas. Kaip ir kiti turintis savas taisykles. Autoriai su jomis susipažino dar būdami Čekijoje, o žiūrovas privalės susikurti savąsias. Vien tam, kad žaidimo finale nesijaustų nuogas.

by admin