Nusilenkė draugystės dainiui Simonui Dachui
Kalba duota ne tam,
Kad mes gyventume vieni
Ir nuo žmonių nutolę;
Paklauskime savęs,
Ieškokim patarimo gero,
Pasidalykime savais vargais,
Kurie mus taip užpuolė.
(“Der Mensch hat nichts so eigen”)
 |
| Simono Dacho (1605–1659) portretas. |
Roma Bončkutė
Akselis Ernestas Valteris
Didžioji Lietuva XVII amžiuje turėjo „Sarmatų Horacijų“, o Mažajai Lietuvai tas amžius davė nemirtingos meilės dainos autorių Simoną Dachą, kurio gimimo 400 metų sukaktį šiemet minėjome. Ta proga Klaipėdos universitete buvo surengta mokslinė konferencija, kurioje išsamiai aptarti S.Dacho gyventas metas ir jo kūryba.
Mena meilės daina
Simonas Dachas (1605–1659), kurio eilėraščio „Žmogus neturi nieko savito“ posmu prasideda šis tekstas, nėra taip plačiai žinomas lietuvių šviesiajai visuomenei kaip „Sarmatų Horacijus“ Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640).
Galima išvesti ne vieną gyvenimo ir kūrybos paralelę tarp Sarbievijaus ir S.Dacho. Abu buvo universitetų profesoriai, rašė lotynų kalba – daugiausia proginius, panegirinius eilėraščius, tačiau dažnai ir tokius, po kurių barokine ornamentika slėpėsi filosofinės refleksijos, stojiška laikysena, krikščioniška tematika, neretai su netikėta įtaiga perteikianti metafizinius kūrinijos apmąstymus. Ne viename abiejų poeta doctus tekste nuskamba krikščioniškosios tradicijos apleistos temos, o krikščionybės įvykiai vingriai jungiami su pagonių mitologijos veikėjais ir didingomis antikinėmis figūromis.
S.Dacho vardas susijęs su liaudyje paplitusia meilės daina „Anikė iš Toravos“, kuri dar ir šiandien dainuojama vokiškai ir lietuviškai. Jo eilėraštis draugystei „Amicitiae venerabile foedus“ („Garbinga draugystės sąjunga“, išspausdintas 1640 m.) yra tarsi perlas, vienas geriausių, gražiausių, asmeniškiausių vokiškai parašytų posmų draugystės tema.
1912 metais Klaipėdoje, minint 255-ąsias populiariausio S.Dacho kūrinio – dainos apie Toravos Anikę – parašymo metines, buvo pastatytas paminklas. Aštuoniakampio baseino centre – granitinis stulpas – pjedestalas, iš kurio į visas puses tryško vanduo. Jo priekyje buvo ovalus bronzinis reljefinis poeto portretas, ant pjedestalo – realistinė jaunutės mergaitės skulptūra. Paminklas buvo pastatytas iš visuomeninių lėšų. Autorius – berlynietis skulptorius Alfredas Kiunė. 1939-aisiais hitlerininkai paminklą iš Teatro aikštės pašalino, nes norėjo toje vietoje statyti monumentą Hitleriui. Karo metais paminklas dingo. Jis atstatytas 1989-aisiais, skulptūrą atliejo H.Hackė iš Berlyno.
Poetikos profesorius
 |
| 1912 metais Klaipėdoje, minint 255-ąsias populiariausio S.Dacho kūrinio – dainos apie Toravos Anikę – parašymo metines, buvo pastatytas paminklas, kuris karo metais dingo. Toravos Anikė – paminklas S.Dachui Klaipėdos Teatro aikštėje, atstatytas 1989-aisiais. |
S.Dachas kūrė lotynų ir vokiečių kalbomis. Bet ir lietuvių kalba jam buvo nesvetima. 1653 metais, išėjus pirmajai lietuvių kalbos gramatikai, jis parašė lotynišką prakalbą, kurioje gyrė gramatikos autorių Danielių Kleiną, išplėšusį iš tamsos ne tik lietuvių kalbą, bet ir visą tautą. S.Dachas gramatikos prakalboje neišplėtotai lietuvių kalbai linkėjo iškilti ir šviesti.
Poetas gimė tuometiniame Memelyje, teismo vertėjo į lietuvių, latvių ir kuršių kalbas šeimoje, todėl lietuvių kalba jam buvo žinoma, o jo eilėse aptinkama lietuviškų vietovardžių, vardažodžių, kitos su Lietuva susijusios leksikos ir baltiškų elementų.
Simono Dacho kūryba įvairi žanrais, temomis, vartojamos kalbos pobūdžiu. Rašyti jis pradėjo 1626-aisiais, jau įstojęs į Karaliaučiaus universitetą, t.y. po to, kai baigė mokyklas Memelyje, Karaliaučiuje, Vitenberge ir Magdeburge.
Studijuodamas, mokytojaudamas, o nuo 1639 metų tapęs Karaliaučiaus universiteto profesoriumi, Dachas kūrė eilėraščius, parašė dvi muzikines dramas – Lenkijos karaliui, atvykusiam į Karaliaučiaus 100 metų jubiliejaus iškilmes, pagerbti. Jis sukūrė dešimtis proginių eilėraščių, daugiausia įvairiausioms universiteto šventėms paminėti. Tai buvo jo, kaip poetikos profesoriaus, pareiga. Kad galėtų laisvai realizuoti kūrybinius polinkius, jis privalėjo pateisinti poeta doctus statusą. Net rašymas lotyniškai, matyt, labiau buvo susijęs ne su to meto keliamais reikalavimais, o su būtinybe pagrįsti savo mokytumą, įrodyti sugebėjimą remtis tradicija. Mat ir anuomet – kaip ir dabar – universiteto profesoriai konkuravo, o kad prie algos prisidurtų šiek tiek ir iš poezijos, privalėjo įtikti eilėraščių užsakovų skoniui.
S.Dachas mirė 1659-ųjų balandžio 15 d. Paliko apie 1500 pavadinimų kūrinių ir… žmoną bei nespėjusius suaugti vaikus.
Subūrė tyrinėtojus
 |
| S.Dacho gyventas metas ir jo kūryba buvo išsamiai aptarti Klaipėdos universitete vykusioje konferencijoje. Nuotraukoje – konferencijos dalyviai Vladimiras Gilmanovas (Kaliningradas), Ana Gajdis (Vroclavas) ir Akselis E.Valteris (Osnabriukas). |
S.Dacho kūrybos tyrinėjimas tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje ir kitur ilgai buvo atsitiktinis. Tik keletas jo eilėraščių yra sulaukę atskiros analizės, vis dar trūksta S.Dacho kūrybos visumos aptarimo ir įvertinimo. Bene Giunteris Grasas buvo vienas iš pirmųjų, kuris savo romane „Susitikimas Tilgtėje“ (1979) sukūręs įtikinamą gyvenamo laikotarpio nesuprasto poeto paveikslą, padarė Dachą pasaulinės literatūros personažu.
Kaip dažnai būna, jubiliejiniai metai yra labiausiai neatidėliojimo reikalaujanti proga suburti jėgas ir suaktualinti tyrinėjimus. Dacho gyventas metas ir jo kūryba šiemet buvo išsamiai aptarti Klaipėdos universitete vykusioje konferencijoje „Simono Dacho simpoziumas“ (Simon Dach–Tagung).
Konferencijos dalyviai, atvykę į Klaipėdos universitetą iš Vokietijos, Lenkijos, Rusijos, Šveicarijos, JAV, taip pat iš Kauno bei Vilniaus ir patys šeimininkai (iš viso 43 pranešėjai), vadovaujami Osnabriucko universiteto profesoriaus Akselio Ernesto Valterio (Axel Ernest Walter), penkias dienas ne tik nagrinėjo turtingą poeto palikimą, jo kūrybos recepciją bei epochos ypatumus, bet vakarais mėgavosi uostamiesčio teikiamais malonumais, keliavo į Neringą, aplankė Palangą, Kretingą. Džiugu, kad svečiai pastebėjo, jog, nors ir jaunas, Klaipėdos universitetas turi sutelkęs mokslininkų potencialą, galintį prisidėti prie Dacho tyrinėjimų, o galbūt net tapti tarptautiniu jo kūrybos tyrinėjimų centru.
Klaipėdai nesvetimas
S.Dacho reikšmę Vakarų Lietuvos regiono literatūrai konferencijos atidarymo kalbose pabrėžė Kultūros ministerijos sekretorius Juozas Širvinskas bei Margos ir Kurto Miolgardų fondo, parėmusio konferenciją, kuratorius dr. Heincas Rudis Špygelis (Heinz-Rudi Spiegel).
Kad Dachas nėra Klaipėdai svetimas šiandien, rodo čia veikiantys Simono Dacho namai, kur nuolat organizuojami kultūriniai renginiai, o konferencijos dalyviai ir miesto plačioji visuomenė juose šventė poeto 400 metų jubiliejų. Simono Dacho namų direktorius Arnoldas Piklaps ir Vokietijos ambasados Vilniuje reikalų patikėtinis Joachimas Šemelis dar kartą patikino, kad Europos tautų kultūrinis paveldas yra svarbus visiems tyrinėtojams.
Konferencija buvo pavyzdys, kad skirtumų tarp įvairių tautų yra mažiau negu panašumų. Vokietijos kultūros ir ryšių ministrė Kristina Veis konferencijos sveikinimo kalboje pažymėjo, jog tai, kad konferenciją rėmė Margos ir Kurto Miolgardų fondas, bankas NORD/LB ir Klaipėdos universitetas, yra geriausias įrodymas, kad kultūra, vienijant Europos tautas į bendriją, gali būti veiksmingesnė nei politiniai sprendimai.
Konferencijos pranešimai pagal temas buvo suskirstyti į penkias sekcijas, tačiau dirbama buvo kartu. Pranešėjai kalbėjo apie XVII a. vykusius kultūrinius mainus tarp Rytų Prūsijos ir kaimyninių šalių, apie to meto Karaliaučiaus mokslinį ir literatūrinį gyvenimą. Daugiausia skaityta pranešimų, kuriuose interpretuojama poeto kūryba, nagrinėjama jos recepcija vėlesniais laikais.
Beveik kiekvieną pranešimą lydėjo karštos diskusijos. Po išsakytų pastabų perrašyti ir publikuoti pranešimai bus svarbiausias konferencijos rezultatas. Išsamiausiai S.Dacho kūrybą ir laikotarpį tyrinėjusių profesorių Vilhelmo Kiuhlmano (Heidelbergo universitetas) ir Klauso Garberio (Osnabriucko universitetas) pranešimai davė stimulą ne vienam jaunajam tyrinėtojui.
Pralenkė laikmetį
Profesorius V.Kiuhlmanas teigė, kad S.Dachas, savo eilėse jausmingai kalbėdamas apie draugystę, pralenkė savo laikmetį ir kur kas anksčiau negu XVII a. sentimentalistai parodė tikros draugystės jėgą. Jo eilėse draugystė – tai ir pareiga, ir autentiška jausmų išraiška. Nauja buvo tai, kad S.Dachas draugystės temą siejo ne su konkrečia gyvenimo situacija, kuri dažniausiai būdavo proginio eilėraščio gimimo pretekstas, bet su asmeniniu išgyvenimu, kuris pasirodys tik vėlesnių laikų poezijoje.
Taigi S.Dachui žmogus buvo tik tuomet žmogus, kai jis – ištikimas draugas. Į pirmą vietą jis iškėlė žmonių tarpusavio komunikavimo kokybę ir susilaiko nuo draugystės simuliacijos, taip būdingos to meto rafinuotoje dvaro poetų kalboje.
Autentiškumo siekimas emocinėje sferoje lėmė tai, kad S.Dachas buvo vienas pirmųjų, ėmusių kalbėti apie asmenišką kalbą, individualų kalbėjimą sermo, o ne lingua prasme. Todėl ir proginiuose poeto eilėraščiuose greta iškilmingai pavaizduoto subjekto rasime intymų dialogą, šalia pragmatiškai organizuotos kalbos – išplėtotą vidinį kalbėjimą. S.Dachas gana anksti pajuto intymiąją žodžio laisvę, kuri leido laviruoti tarp išraiškos ir reikšmės. Sugebėjimas kurti taip, kad galėtum išsikalbėti, S.Dacho poeziją padarė terapinę, pajėgiančią po išsisakymo išlaisvinti sielą nuo psichologinių kančių. S.Dachas, nevengdamas savo poezija perteikti kasdienybės sunkumų, išgyvenimų, tam tikra prasme paliko tos epochos žmogaus intymųjį dienoraštį.
