 |
| Danas ANDRIULIONIS. Nuojauta. 2005, aliejus, akrilas, drobė, 64×88 cm.
|
Kristina Jokubavičienė
Iki gruodžio vidurio „Parko galerijoje“ veikia klaipėdiečio dailininko Dano Andriulionio tapybos paroda “Vilties ženklai”, pavadinimu ir kūrinių dvasia nuteikianti šviesiam artėjančių švenčių laukimui.
 |
| D.Andriulionis „Parko galerijoje“ atidarė tapybos parodą “Vilties ženklai”. Nerijaus Jankausko nuotrauka |
Žinoma, paveikslus galima vertinti ir tik kaip formalias, spalvinių dėmių bei paprastų, pasikartojančių motyvų kompozicijas, patrauklias akiai, dekoratyvias, neįpareigojančias, puikiai tinkančias bet kokiame interjere.
Bet verta paieškoti juose to, kas tik nujaučiama, sunkiau nusakoma žodžiais. “Vilties ženkluose”, manau, kiekvienas ras skirtingas prasmes – tai byloja apie semantinį kūrinių universalumą.
Po “Vilties ženklų” pavadinimu slypi dekoratyvūs, abstraktūs, aiškaus konstrukto ir skaidraus spalvinio sluoksnio paveikslai, kuriuose užslėpti įvairūs ženklai, simboliai. Kai kurie atpažįstami, kaip kažkada girdėta melodija, kai kurie numanomi, daugelis – laisvai interpretuotini.
Tai kūriniai, kurių pavadinimų nereikia skaityti. Verčiau – spėlioti, gilintis, svarstyti, kokios prasmės slypi pabrėžtinai plokščiose, aiškios centrinės arba frizinės kompozicijos struktūrose, primenančiose schemą, galvosūkį. Atrodo, kad ši schemiška visuma gerai pažįstama, belieka įvardinti atskirus jos elementus ir bus gautas atsakymas, tačiau…
Stambios formos kartojasi mažesnėse, ritmiškai skaidosi, jungiasi, kaip sutartinėje. Visuma sustiprinama juodu plonu kontūru, o kietą geometrizmą švelnina spalvinės dermės bei tapysena – plona, kurianti dažų sluoksnio nykimo, atskirų tonų persiliejimo įspūdį. Mirgėjimo efektą paryškina ir švytėjimo suteikia blizgantys smulkūs intarpai.
Paroda kaip reta vieninga: kiekviename paveiksle aiškios ritminės struktūros kuria lyg nedidelį mikrovisatos fragmentą, o jų visuma byloja apie vieningą bekraštę erdvę, makrokosmosą, kuriame telpa kosmogoniniai simboliai (kryžius, dangaus šviesulio skritulys), liaudies baldų, audinių spalviniai motyvai, jų taisyklingas, taigi ir amžinas matmenų ir ataudų, šviesos ir tamsos, judėjimo ir pastovumo virsmas. Nė vienoje kompozicijoje nėra tiesmukų nuorodų, analogijų. Paveikslų koloritas, simetriškos, įcentrinės arba pabrėžtinai linijinės kompozicijos, paprasti motyvai kuria archajiško, stabilaus, aiškaus pasaulio – taip dažnai atsiveriančio neįmantriuose liaudiškų skrynių piešiniuose, lovatiesių raštuose ir spalvinėse dermėse ir nepasiduodančio niveliacijai, skubėjimui – nuojautą ir viltį.
