Nykstančios ribos: Lietuva – menas – Amerika
Dalia Bielskytė
Šių metų birželio 2-oji – svarbaus lietuvių fotomenininkų proveržio į pasaulinę kultūrinę erdvę data. Tądien Niujorke (JAV) Lietuvoje gerai pažįstama fotomenininkų trijulė TTL – Remigijus Treigys, Gintautas Trimakas, Arvydas Lukys – drauge su trimis amerikiečiais kolegomis (Beatrice Valdes Paz, Christoper Myers, Colby Caldvel) pristatė savo darbus parodoje „Nykstančios ribos“ („Vanishing boundaries“).
 |
| Plaukiant laivu aplink Manheteno salą, prieš akis išnyra visa miesto giganto didybė. G.Trimakas ir R.Treigys tarp Niujorko dangoraižių jautėsi kaip kalnuose. |
Paroda, veiksianti šešias savaites, atidaryta Niujorko širdyje, Manhetene, privačioje galerijoje. Jos šeimininkė ir parodos kuratorė Nailya Alexander, ypač besidominti šiuolaikine fotografija, jau keletą metų bendravo su Lietuvos fotomenininkais, kol šis globalus projektas virto kūnu.
Meno parodų kuratorė ir kritikė iš Vašingtono Sarah Tanguy taip apibrėžė parodos koncepciją: „Neįvardinti, neatpažįstami, saviti vaizdai „Nykstančiose ribose“ gyvena nežinomu laiku, nežinomoje vietoje, išslysdami iš įprastų daiktiškų ribų. Ar tai praeities, ar dabarties ar tolimos ateities objektai? Visi klausimai apie vietą ir laiką išsisklaido minkštame neapibrėžtumo rūke. Autorių pasąmonės proveržiai sukuria naujas vagas žiūrovų vaizduotės tėkmei – išgyvenama fizinės realybės erozija ir transformacija į gyvą metaforą, kurioje realių objektų pėdsakai vos žymūs“.
Apie kelionę, parodą ir įspūdžius, patirtus dangoraižių mieste Niujorke, pasakoja vienas iš parodos dalyvių – Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Remigijus Treigys.
– Kokia šios parodos priešistorė?
– 2005 metais mes (Remigijus Treigys, Gintautas Trimakas, Arvydas Lukys) parašėme projektą ir gavome CEC ARTSLINK stipendiją, kuri yra skiriama Europos menininkams, kad surengtų parodą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ši stipendija ne tik suteikia galimybę dalyvauti parodoje, bet ir pažinti Jungtines Amerikos Valstijas, mūsų atveju – Niujorką. Gyvenome šiame mieste dvi savaites.
– Ar Niujorke buvai pirmą kartą? Kokius įspūdžius patyrei?
 |
| Trijų fotomenininkų iš Lietuvos paroda “Nykstančios ribos” atidaryta Niujorko širdyje, Manhetene, privačioje galerijoje. Nuotraukos iš Remigijaus TREIGIO albumo |
– Taip, Niujorke buvau pirmąkart. Įspūdingas miestas. Labai daug visko: triukšmas, garsas, judesys. Niujorke jautiesi kaip kalnuose – nejauti atstumų, dangoraižiai sukuria keistą erdvės pojūtį. Vaikščiojome, bandėme pažinti miestą, aplankėme daug galerijų, ruošėme parodos „Nykstančios ribos“ ekspoziciją. Nebuvo jokios specialios programos – tik laisvas buvimas. Galerija mums suorganizavo kelionę laivu aplink Manheteno salą. Tai buvo puiki galimybė pamatyti Niujorką iš toliau. Ši išvyka paliko didžiulį įspūdį: vaikščiodamas gatvėmis nematai tos miesto giganto didybės. Pats Niujorkas labai įvairus: gali pasijusti esąs Italijoj, o už dešimties minučių – kinų kvartale, ar Lotynų Amerikoje. Kontrastų miestas!
Vieną vakarą svečiavomės lietuvių bendruomenėje. Susirinkome bendruomenės namuose prie bažnyčios, draugiškai pabuvome, pasišnekėjome. Tuose namuose labai įdomi dvasia – lyg būtų laikas sustojęs. Visa aplinka tarsi… smetoniška.
– Pats vadovauji Fotografijos galerijos veiklai. Kokios Niujorko meno galerijos?
– Galerijos Niujorke griežtai specializuojasi ne tik pagal meno rūšis, bet ir pagal stilius… Galerija, kurioje vyko mūsų paroda, eksponuoja vien fotografiją – jokių meno kokteilių. Galerijos savininkė ir parodos kuratorė Nailya Alexander pati atsirinko parodai ir autorius, ir darbus. Jos sritis – šiuolaikinė, tolima nuo reportažo fotografija.
Atidarymai ten kitokie negu pas mus. Jokios ceremonijos, jokio oficialaus pristatymo ar aptarimo. Sueina žmonės, lankantys parodas, menotyrininkai. Tačiau ten parodos aprašymas spaudoje – didelis įvykis, didelė garbė. Galerijų daug, renginių daug – sunku nustebinti. Kvietimuose nurodoma, kad vernisažas vyks nuo tokios iki tokios valandos, visi norintys tuo metu gali apsilankyti, susipažinti su autoriais, išgerti taurę vyno. Paprastai viename pastate būna ne viena galerija (mūsų parodos atidarymas vyko tikrame galerijų name!), tad žmonės taip ir migruoja iš vieno atidarymo į kitą.
– Ar yra Niujorke bohema?
– Yra, tokia savotiška (šypsosi). Vieną vakarą mes „tikrinome“ Niujorko galerijas. Tuo metu vyko gal 20 parodų atidarymų! Kol visus aplankai, pasivaišini…
– Kaip po tokio „parodų lankymo turo“ atrodė svarbiausias – jūsų pačių parodos – atidarymas?
– Parodos atidarymo metu nebuvo jokių oficialių kalbų. Į mūsų parodą buvo atvykęs menotyrininkas iš Vašingtono, Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Mindaugas Butkus, šiaip daug žmonių, taip pat ir lietuvių. Pagal niujorkietišką parodų tradiciją oficialiai nebuvome pristatyti, bet galerijos šeimininkė ir parodos kuratorė Nailya supažindino mus su, anot jos, „reikalingais žmonėms“: kolekcininkais, kritikais, valdininkais. Gėlių niekas nenešė, tačiau buvo malonūs: prieina, pagiria, domisi, varto katalogus. Beje, vieną mano katalogą pavogė. Galerijos šeimininkė buvo labai nepatenkinta (juokiasi).
Man pačiam paroda patiko, ji buvo labai įdomiai sukomplektuota. Palyginti nedidelė galerijos erdvė buvo labai įdomiai užpildyta šešių skirtingų autorių fotografijomis bei videoinstaliacijomis (Alvydo Lukio ir Colby Caldvel). Žmonės, atėję į parodą, sakė – gražu.
Beje, atidarymo dieną pliaupė siaubinga liūtis.
– Kokiais darbais pats prisistatei Niujorko publikai?
– Atvežiau į parodą po keletą darbų iš serijų „21 diena Berlyne“ ir „Paskutinė diena Venecijoje“, keletą pavienių fotografijų. Galima sakyti – prisistačiau peizažais. Specialiai pa-rodai darbų nekūriau. Juos iš mano anksčiau sukurtų atsirinko parodos kuratorė Nailya Alexander.
Po parodos mus pakvietė į svečius viena Niujorko architektė. Pavakarojome kukliai. Ten nėra tokios tradicijos atidarinėti parodą iki ryto.
– Kokios naudos gali tikėtis Klaipėda iš to, kad LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas buvo Niujorke?
– Ne tik Klaipėda, bet ir Lietuva – kitais metais planuojama šią parodą parvežti į Vilnių. Tačiau tai ne mano nuopelnas. Aš asmeniškai aptariau galimybę kitąmet klaipėdiečius nudžiuginti didele ir įdomia Vašingtono universitete fotografiją dėstančio fotomenininko Colby Caldvell paroda. Tai tikrai labai saviti darbai, ekspozicija būtų stulbinanti.
– O pats? Ar praturtėjai tik eilute kūrybinėje biografijoje, ar gavai ir daugiau? Gal galime tikėtis parodos „Keturiolika dienų Niujorke“?
– Ne, tokios parodos nebus. Aš ne iš tų, kurie vaikšto po miestą su fotoaparatu. Tiesa, su „muiline“ kiek pafotografavau: aš prie dangoraižio, aš prie skulptūros – kaip tikras turistas.
O praturtėjau nauja patirtim. Savo akimis pamačiau Ameriką. Nors žmonės ten tokie pat kaip mes, tačiau dvasia kita. Kitas pasaulis. Aš jau nekalbu apie laiko skirtumą (juokiasi). Niujorkas kaip magnetas – atrodo, jau pavargai, bet vos grįžęs namo vėl nori atgal, į Niujorką, dar nors truputį pabūti…
