O kitą dieną…
Sondra Simanaitienė
„Ratai ir skrituliai sutirštėjusiame ore, viename iš jų sukas plokštelė…“
Iš Kęstučio Navako PK ,,Krintantis turi sparnus“ 1988, Pasijos, 78 p.
Viename iš ratų ar skritulių, šalia besisukančios tik geidžiamąja nuosaka plokštelės, sėdime Klaipėdoje, reikėtų sakyti – Menininkų namuose. Taip, taip, atsukti ir architektūros laiką, pamirštant įslaptintas KKKC šifruotes. 2008 metų gruodžio 11 dieną vyko dviejų įdomiausių šiuolaikinių poetų ir eseistų Rolando Rastausko bei Kęstučio Navako kūrybinis vakaras. Tą vakarą repavimo nebuvo, vyno nebuvo… Na, ko dar nebuvo? Anei jokios konkurencijos, o tik spinduliuojanti partnerystė, nepasakyti – bičiulystė.
Už lango rėkavo uždaro kiemelio balsai, belsdamiesi į sausakimšą salę. K.Navakas ieškojo rankenėlės išorinio pasaulio garsams užsukti, tačiau, Kęstuti, tie garsai puikiai papildė Jūsų balso instrumentuotę. Prisiminiau Johną Cage’ą, kuris preparavo pianino stygas, pakišdamas po jomis daiktus ir taip išgaudamas mušamųjų orkestro įspūdį.
Tą vakarą po balso stygomis buvo bandoma pakišti vinilines plokšteles. Kęstutis pasitikėjo technika ir bandė atgaivinti senojo vinilo spindesį, tačiau paliko tik skurdas ir CD grotuvas, kuriuo RoRa visą vakarą leido įskaitmenintas Leonardo Coheno balades, paįvairindamas „Aleliuja“ bei pritrenkiančia lietuviška estrada – dzūko Miko Matkevičiaus serapiniškai aukštu dainavimu iš lietuvių liaudies dainų ontologijos.
Abiejų rašytojų, K.Navako ir R.Rastausko, balso stygos, senasis gerasis instrumentas, veikė nepriekaištingai, įgarsindamos ilgiausius esė tekstus. RoRa skaitė iš savo storojo talmudo „Kitas pasaulis“ (2004), kuris išlaisvino pasitraukusio aktoriaus meilę scenai, Kęstutis – iš „Gero gyvenimo kronikos“ (2005), užkrėsdamas mus komercinių kioskelių, kuriuos dėmesingai reketuodavo saugojimo kameromis apsimetę kvadratagalviai 1994–1996 m., ilgesiu (esė kronikos buvo rašytos tais avantiūristinio kriminalo klestėjimo laikais).
Šiuolaikinis menas leidžia kalbėti įvairiose erdvėse: buvusiuose fabrikuose, ligoninėse, autobusuose, – tarsi scenoje. Sukurti sceną Čia ir Dabar. Eseistas tempia Hide parko bačką, stojasi ant jos ir žongliruoja sakinių pink pongais.
RoRa ir Kęstutis pakaitom, džentelmeniškai užleisdami vienas kitam bačkos paviršių šokiui su žiūrovu, skaitė savo tekstus, tokius giminiškus tarsi sopraniški broliai, visai nemėgindami vienas kito pribaigti, gal tik šiek tiek tarpusavyje lengvai pašmaikštauti antiepine pasakojimo maniera.
RoRa įgarsino senųjų vinilų vokų viršelius, sukurdamas istorijas, išraizgytas šviesos potėpių, smulkmenų, tokių, kaip moters apatinių buvimas ar nebuvimas po balta jos kūną apsupusia paklode nuotraukoje. Smulkmenų, kurios sukuria idiliškas L.Coheno muzikos klausymosi variacijas.
Sekant RoRa, galima būtų įgarsinti jo ir Kęstučio knygų viršelius. Ant stalo dvi knygos – viena priekiu, kita – nugarine dalimi. Iš tos, kuri priekiu, žvelgia ūsuotas d‘Artanjano veidas, iš jo akių styro rapyros, negaliu įžiūrėti – įsmigę ar ieškančios ką nusmeigti. Lyg tarp kitko viršutinė marškinių sagutė atvira prisipažinimui tamsaus švarko dryželiams. Visų svarbiausi – neseniai kvepiančiu Palmolie ar dilgėlių šampūnu išplauti, lengvai liečiantys pečius, aukštyn nuo kaktos krentantys plaukai ir Adomo obuolys, užstrigęs nuo gimimo toje vietoje, kur susitelkia sakinių šauktukai. Taip ir nepaprašiau tą vakarą savo mėgstamo rašytojo autografo ant rankinėje pūpsančios knygos viršelio, kur nors apačioje, prie Adomo obuolio. Kaltas vynas, o tiksliau – jo nebuvimas.
Žiūriu į „Kito pasaulio“ nugarėlę. Kaire ranka parėmęs kaktos linijas, pusiau šypsodamasis, į mane, tiksliau tiesiai į kažką virš mano galvos, žiūri vyras, savanoriškai atstatęs savo galvą damos lazdelei smigti, o gal tik lengvai atsiremti. Toks džentelmeniškas mini gestas. Jis šypsosi, tarsi viršugalvyje turėtų dar vieną porą akių. Prisimenu Amerikos lietuvių dainelę, o gal kieno nors kito, apie raudonus batukus ir pagalvoju, kokie svarbūs jie žmonių bendravimo įkvėpėjai. Nors ano vyro žvilgsnis ant juodos knygos nugarėlės sako, kad svarbiau vis tik ne batelių raudonis, o smegenų vingiai ant tobulų formų.
Grįžtu į Kęstučio dar pirmojoje poezijos knygelėje paleistą skritulį ar ratą, kur toliau geidžiamąja nuosaka sukasi vinilo plokštelės menininkų namuose. Stebiu publiką, kuri nuolankiai sugliaudusi ausis valgo sultingas eseistų morkas, nepasakyčiau – mintis, kartais nežymiai sučepsi ir vėl suglaudžia lūpas, kurios neištars jokio klausimo anei atsakymo dviem žinomiems ponams N ir R padėjus tašką sakinio gale. O tašką padėjo K.Navakas, perskaitęs humoristinį esė apie skelbimus laikraštyje „Noriu“, kuriam kelerius metus rašė tekstus. Gal net ne laikraščiui, o RoRai Palangoje, vieninteliam ištikimam iš brolių plunksnagraužių, norų katalogo skaitytojui.
Gal dar Izrailas Baroti’s, kuris, paprašytas RoRos, visą vakarą atsakingai demonstravo sėdintiems zuikiams vinilų rūbelius (t.y. plokštelių dėklus), kad tik kuris toliau sėdintis, o tokių buvo oi daug, neliktų neapšvitintas praėjusio amžiaus autentikos, skaitydavo tą keistą norų laikraštį solidarumo su RoRa ženklan.
Tiesa, šalia sėdėjo berniukas su mašinėlėmis ant mamos kelių, gal 4–5 metų, kuriam kelis kartus pamojau suglaustomis ausimis ir vėl graužėme morkas. Ypač skanios jos tapo uždainavus Mikui Matkevičiui – dzūkiškai ir iš tikrųjų, kad net zuikio lūpa atvipo. Taip ir ėjau, tekant Kito pasaulio kronikoms pro atvipusią lūpą, namo. O kitą dieną mirė Poetas Sigitas Geda.
