Odeta Butkutė

Odeta Butkutė


Kiekvienam savi debesys


labą rytą
dieną ar vakarą
prašau man to
berniuko numerį
kur ėjo ant
peties užsimetęs
gitarą

ir debesys
mūsų debesys
jis jie jos
ir ruduo
spalvoti rudenys
du geltoni
raudoni
paskutiniai

tvoros ir
krūmai
krūmuose kaminai

o ausų forma
išduoda verslininkas
tu ar menininkas
muzikantas o gal koks
gėlių pardavėjas
man tų po litą

ir viskas dailiai
sulyta sulyta
ant žemės debesys
kiekvienam savi


Palengva. Penktadienis


neškit čion kibirus
laužą kursim
kai šitai darom
visada vienas sėdi prie smėlio
ir skaičiuoja varnas
juodas ir spalvotas

tavo ausys kažkokios
seksualios sakyčiau
gal
rūkai
pievos ir miglos
miglos pievose

vis trypia pėdom langus
tam kambary kur
mamos suknelės

ir galva
šiukšlinėj prie
gumų
ir šaknys karčios
o jas kiaulės knisa
tyliai
naktimis


Tapyba


ėgi dūmais virkauja
į slapčiausius nebūties kampus
pilsto rūko akis
iš delnų į širdis
ir gesina
žėruojančią šilumą
geltonose sunkiose
užuolaidose

kur tas kambarys
dūstantis smilkalų ir
prasto vyno alsavime
nuo atodūsio iki atodūsio
kai drobės ir teptukai
ilgesingus pina takus
aplink kaulėtus pirštus
ir veda veda palangėmis
stryksi upokšniais palubėm
tarp voratinklių ir
ramiai sugulusių gerų ketinimų

ir dykumos
šįsyk be beduinų
blyškūs tyrai ir
padūmavusios akys
isteriškai klykia apie.
praradimai palytėti
mėnulio ant
senamiesčio grindinio
persipina ir muistydamiesi
nelabai grakščiai
kyla viršun
tai yra
kaip pienė.


Vieną kartą pievoje


perregimais spalvotais pūkais
apkibęs lipnus vaikas
nešasi pilnus glėbius
prirautų ramunių –
burs žeminą meilę
gyvenimui.


Kampuose


voratinkliai krenta žemyn
ir apgaubia dūmus
melsvomis mėnesienos akimis
dar vienas atodūsis
kilimus audžia plonomis
gijomis

tos pačios paukštiškos rankos
o fotografijos nubučiuotos
aistringų cigarečių
dailiai gula klėčiuose
kai kadaise aitvarai
rugių laukuose lakiojo
laisvi it vėjai skylėtose
kišenėse iš Šiaurės.

Su rugiapjūte niekas
nesibaigia

Ir tai yra.


Prisikėlimai


kaip kad būna istorijos
iš vienuolikto, devinto ar
aštunto aukšto langų
su sava mistika,
švytinčiais delnais ir.
Aš tikiuosi, kad.
Ir vejamės smiltis:
kas greičiau įlįs panagėsna
o pirštai lengvais judesiais
košia debesis ir
drebia į akis sau
savyje
kaip kad niekada
nemiegantys mašinistai
ir tai yra gyvenimas
tikiu,kad.

***
Migdydamas sakė:
“amžinybė valso žingsniu
nakties glėby paskendo
tiesos nebebus
akmenis iš daržo išrink”
surimtėjęs užsimerkė
ir ryte nepabudo

***
nebijok
klevų mintimis
prisidengus ji atbėgs
pavėluos bet atbėgs
prisės šalia
iš dūmais kvepiančių
akių pasipils dūmais
kvepianti daina
įsiklausyk
viltis nemiršta
ji tik išeina kakavos

by admin