Odinės Jurgos istorijos uostamiestyje
Rūta Jakštonienė
Jaunoji kūrėja Jurga Sutkutė – viena iš šių metų „Mados infekcijos” laimėtojų, kūrė Klaipėdos meno kiemo kūrybinėse dirbtuvėse ir „Kultūrpolyje” pristatė savo kolekciją-instaliaciją „Kabura”.
Tyrinėjo pro mikroskopą
J.Sutkutė, Šiaulių universitete įgijusi dailės magistro laipsnį, aktyviai kuria, dalyvauja parodose, kuruoja įvairius projektus. Šiuo metu menininkė dirba Šiaulių dailės galerijoje. Pagrindinė kūrėjos medžiaga – oda. Šiemet festivalyje „Mados infekcija“ pristačiusi kolekciją „Kabura“ J.Sutkutė laimėjo antrąją vietą.
Parodos Klaipėdoje laiką – nuo liepos 16-osios iki rugpjūčio 4-osios J.Sutkutė jos pašonėje įsirengė odos anatomijos meninio tyrinėjimo laboratoriją – tyrinėjo pro mikroskopą daiktus, jų paviršius, įdėmiai žvelgė į save bei aplinką ir atspindėjo savo įspūdžius miniatiūriniuose odos objektuose. Visi, tuo metu užsukę į kūrybines dirbtuves, turėjo progą dalyvauti kūrybiniame procese. Menininkės tyrinėjimų rezultatai tapo savotišku dienoraščiu ir buvo eksponuojami kūrybinių dirbtuvių lange.
Tarsi odiniame dėkle
…Kas šiandien gali apsaugoti mus nuo įvairiausiais pavidalais kasdien atakuojančio akustinio ir vizualaus triukšmo, grasinančio nugramzdinti pasąmonę žemiau „vaterlinijos“, ribos, kurią peržengus kyla neišvengiama grėsmė paskęsti banalumo, cinizmo, abejingumo visam kam vandenyne? Kokia galimybė profaniškos kultūros, degraduojančios natūros pasaulyje išlikti savimi, neprarasti elementarių socialinio bendravimo įgūdžių? Pirma mintis – atsiriboti, užsidaryti, apsišarvuoti. „Įlįsti į dėklą“, – patartų menininkė J.Sutkutė.
„Kabura”, išvertus iš rusų kalbos, reiškia dėklą, t. y. nedidelę talpą, kurioje gali būti laikomas, pavyzdžiui, ginklas arba tai, kas tik ateina į galvą ir, žinoma, atitinka kaburos formą. Žvelgiant į J.Sutkutės sukurtus objektus iš odos – kabančias ant sienų prijuostes-šarvus, tvarkingai išrikiuotus ilgus aulinius batus, – kyla mintis, kad tai ne šiaip utilitarios paskirties daiktai, o kūno priedanga, šarvai nuo realių ar menamų agresijų. Tais objektais autorė lyg ir užsimena apie jų dėvėjimo ar avėjimo galimumą, betgi ryški pastarųjų stilizacija, jų atsiradimas galerijos erdvėje, t. y. tapimas eksponatais šią utilitarią funkciją negailestingai sunaikina, – objektai virsta į kažką, turintį apsaugai, gynybai, atsiribojimui skirtas formas. Tokioje transformacijoje, metafiziniame virsme Jurgos objektai tampa tarsi laikinu būstu, saugia priebėga, dėklu („kabura“) įstatymų ir pareigų pasaulyje bandančiam prisitaikyti individui.
Kitas suvokimo variantas
Tačiau skulptūriški, nejudrūs, kampuoti Jurgos kuriamų objektų pavidalai gali konstruoti ir atvirkštinį jų suvokimo variantą. Pastarasis odines žmogaus ūgiui pritaikytas bei garderobo detales pakartojančias „kaburų“ formas leistų traktuoti kaip judesius, pojūčius, sąmonę varžančius ankštus šarvus. Naujame kontekste odiniai objektai būtų suvokiami kaip brutalios dabarties būsenų atspindys, kaip klaustrofobiška erdvė kiek-vieno mūsų natūrai.
Jurgos a la švarkas, a la prijuostė, a la bra ir unisex auliniai – tarsi nestandartinės, grubios formos, kuriose retkarčiais saugų prieglobstį, o gal grėsme ir prievarta alsuojantį kalėjimą ras protinga gyvybės forma – žmogus. Būtent jo egzistavimo visatoje short story galima atsekti monumentalių „kaburų” pavidaluose. Šioje istorijoje gal ne tiek svarbu forma, kiek turinys.
