Olegas Gluškinas

Olegas Gluškinas

Žvejų flotilės laiveliai

Prieš aušrą išeiti į balkoną, kada viską dar gaubia lengva rūko migla. Nesimato nei namų, nei pravažiuojančių mašinų žiburių. Tik tolumoje gali nujausti jūros alsavimą. Nepaleisti vairo! Laikytis kurso. Kursas ankstesnis – bėgis atbulinis. Kur vairininkas jūreivis? Vėl miega sargyboje? Štai taip ir prasnaudėm flotilę! Bufetininke, nešk kavą į vairinę! Net bufetininkės negali prisikviesti.

Šnopavimas kambaryje už jo nugaros, įprastas murmesys: “Naktis jau, kada visa tai pasibaigs?” Laikas traukti tralą. Įsitempęs žviegia keltuvas. Tralas šliaužia ant denio. Išsipūtęs tarsi balionas. Pasidengęs pieno puta. Prieiti, priliesti, patempti už lyno – ir pasilies srovė. Atsargiai – išvers iš kojų! Ei, bocmane! Kur tu, bocmane? Kur dingo visi žvejai? Denis tuščias, visus lyg vėjas būtų nupūtęs… Teks leistis žemyn. Visi vėl subėgo šildytis miltų malykloje. Laiptai neapšviesti, dvokia puvėsiais ir šlapimu. Lapkričio pabaiga. Plikšala. Reikia laikytis už lejerio, kad neiškristum per bortą. Lejerio nebėra, už tai tiek žiburių prieš akis. Atrodo, lyg išliptum užsienio uoste. Žalios, mėlynos, raudonos raidės švyti rūko paklodėje. Neužsidaro visą parą. Bufetininkė įsigijo nuosavą parduotuvę. Štai ir ji, užgulusi prekystalį. Akys paburkusios, pirštai žieduoti, ant tamsaus kaklo auksinė grandinėlė. “Tai jūs, kapitone? Gersite čia, ar namo pasiimsite?” Ir čia, ir namo – kaip jinai nesupranta. Kampe snaudžia „bomžas“. Apsisiautęs sena vilnone skara, iš kurios kyšo buroko nosis ir nusvirę ūsai. Šnervės švilpdamos traukia orą. Feoktistovičius – žvejybos pramonės viršininkas, prisimena „bomžą“ kapitonas. Liūdna naktį vienai, skundžiasi bufetininkė. Ir pasiteisina: juk pats mus ir suvedei… O kitaip negalėjau, prisimena kapitonas. Siuntė pas jį į kajutę – aptarnauk pagal visą programą. Savaitę nuo jo nenulipo. Kol žuvų neatidavė. O tai būtų rėkavęs: “Visus jus atleisiu! Vizas uždarysiu! Rezerve supūdysiu!” O kada išlindo ant denio, vos ant kojų bepastovėjo. Kelnės nelygintos, veidas kaip popierius. Ir giliai prašvokštė: skelbiu kursą į artimiausią uostą. O pirmasis padėjėjas jau pasiuntė skundą. Paketą perėmė prie Kanarų… Padėjo japonai. Pasiuntė savo katerį. Su japonais gėrė savaitę, paskui ištempė tinklą prie borto ir maudė visus iš eilės. Jūreiviška blaivykla. Dviejų valstybių ginčas – kas stipresnis – samagonas ar sakė? Jokohamoje laivų statykloje gerai tą prisimena. Smagu buvo maudytis vandenyne. Brigadininkas Isikata juda valtele palei tralerio bortą. Blyksi melsvos ugnelės. Lėtai virinamas metalas. Tokie stori bortai išsyk jų neperpjausi. Suvirintojai aplipo korpusą tarsi skruzdelės. Rusų gėrimai labai degina. Geria juos stiklinėmis. Reikia po truputį maišyti juos su vandeniu. Geišos vietoj – bufetininkė. Krūtys lyg dvi kalvos. Ir vis pila ir pila. “Ei, Isikata, nesnausk!“ – šaukia brigadininkas, jis panašus į rusų viršininką – tokia pat buroko nosis ir nusvirę ūsai. Brigadininkas Hakimuto labai išmintingas. Tralerį nusipirko beveik už ačiū. Atnešė rusų viršininkui dėžę degtinės ir padovanojo “panasoniką”. Rusas įjungė muziką, išmaukė dvi stiklines ir išsyk pasidarė geras. Apglėbė Hakimutą, ėmė jį bučiuoti. Hakimuto net išsigando. O jei žydrasis? Japonijoje taip nesielgia. Pasakė: “Didysis viršininke, Feoktistovičiau, aš tau už tralerį dar du butelius dovanosiu! Sakės iš Kandzuros! Sukertam rankomis!” Hakimuto mokėsi Maskvoje, pasakyti mokėjo. Horoso! O iš tralerio ką darysi? Nebijok, ne raketas! Žinoma adatėles… Adatėlės visiems reikalingos. Nusipirks tavo žmona, Feoktistovičiau, ačiū dar pasakys… Feoktistovičius pabudo, pasimuistė kampe, ištiesė vieną ranką. Žmona? Kokia dar žmona, visi mano namai tam kampe. Laukė, kol paduos jam stiklinę. Bet vos kapitonas ištiesė jam stiklinę, kaip iš po prekystalio iššoko santechnikas ir ją pastvėrė. Iš kur atsirado? – nustebo kapitonas. – Bene mūsų vyriausiasis mechanikas? “Aš plytelėmis jo baseiną išklijavau”, – pasigyrė santechnikas. Pats mažutėlis, o rankos milžino ir visos išbalintos. Ir veidas kaip išbalintas. Ištraukė santechniko raktą, ėmė braukyti sau apie kojas. “Norėtų koją parduoti, – atsiduso bufetininkė, – viską, kas galima, jau seniai pardavė. Panašiai kaip mūsų Feoktistovičius.” Santechnikas vienu gurkšniu išsiurbė degtinę. Feoktistovičius nurijo seilę ir sudejavo. “Anksčiau reikėjo galvoti, – pasakė jam bufetininkė, – kam subankrotinai?” Jis užsidengė galvą skara ir suvaitojo: “Tai ne aš, tai Sartiukovičius…“ Sartiukovičius sėdėjo plačiam šezlonge prie Ardrijos jūros ir maitino žuvėdras. Prie jo kojų gulėjo dvi nimfetės ir čiulpė ledus. Raudonas saulės diskas pleveno horizonte, pasirengęs nerti į vandenį. Sartiukovičius atsistojo ir paglostė savo gauruotą krūtinę. Nimfetės ėmė baidyti žuvėdras. Išlydėjęs nimfetes, visą naktį skaičiavo grynuosius – traškančius žalius ir mėlynus banknotus. Dolerius skyrė nuo markių. Iš markių padarė popierinius laivelius. Plukdė juos vonioje. Laiveliai niekaip neskendo. Pagalvojo: laiku nusiėmiau grynuosius. O juk buvo gudruolių – nenorėjo parduoti tralerius. Nenorėjo plaukioti su svetima vėliava. O koks skirtumas? Pakabinai ant stiebo panamišką ir jokių mokesčių? Vonia didelė ir apvali, kažkas panašaus į baseiną ir miško kūdrą. Aromatizatoriai skleidžia pušų kvapą. Sartiukovičius pasinėrė ir suspėjo vandenyje suskaičiuoti iki septyniasdešimties… Popieriniai laiveliai nuplaukė į Japoniją… Prie Adrijos išaušo rytas… Japonijoje Isikata grįžo į darbą ir išgėrė pirmą taurelę sakės. Kapitono mieste seniai baigėsi pietų metas. Bufetininkė miegojo po naktinio darbo. Feoktistovičius apėjo šiukšlių dėžes, specialiu kabliu kapstydamas jų turinį. Kapitonas išklausė žmonos priekaištus. Galvojo – reikėjo man išeiti su patogia vėliava. Nesugebėjo įveikti imperinio mąstymo. Vaikščioti su svetima vėliava – tas pats kas judėti po svetimu sijonu. Žmona laikosi savo: o kam svarbu, po kieno vėliava? Nusibodo. Tiek metų tampiau po visas demonstracijas! Štai kaimynas už vieną reisą gavo tiek „baksų“, kiek tau nesisapnavo. Atsakė jai mintyse, kad nesusipeštų: kaimynui dar pasisekė, o kur kaimyno traleris – sulaikytas už skolas. Ar tu bent žinai, ką reiškia sėdėti užsienio uoste be kapeikos? Firma – bankrote. Panama tyli. Maskvai irgi galva neskauda. Atsakė – jūs ėjote su svetima vėliava. Karštis. Pusmetis miego šlapiam prakaite. Žmona net nebando jo suprasti. Kalba savo: “Priglaudėte tuose uostuose negrių, priprato prie iškrypimų, pinigus pragėrė, o kaimynas blaivininkas, kaimynas negėrė, o jūs pralakėt visą laivyną.” Moters savas supratimas, ko iš jos norėti. Lieka viena, kaip stručiui į smėlį, slėpti galvą po pagalve. O tada liaunu balsu suskambės fleita ir prasidės spalvingas Rio de Ženeiro karnavalas. Tu mūvi baltus šortus. Mulatės stačiais klubais. Muša tamtamai. Šokoladinės saldžios krūtys. Rusų jūreiviams be eilės ir veltui. Taika ir draugystė… Laisvė, lygybė, brolybė… Ir sugrįžimas. Krantinėse orkestrai. Pats srities sekretorius su savo palyda. Visi sveikina. Finkelšteinas dalina avansą. Vaikiškomis rankelėmis krauna ant stalo pundus šimtarublinių. Kontoros blakė paraudusiu pakaušiu. Labai laimingas. Planavo nuostolių du milijonus, o pasirodo – vos penkios dešimtys tūkstantėlių. Užtai žuvų šaliai nors ir smulkių, bet gausybė. Gabeno per visą vandenyną. Savo įlankoje negaudė, upėse taip pat negaudė – čia suspės visada. O vandenyne žuvys – niekieno, mes nepagausim, tai japonai paims. Kodėl turime jiems atiduoti? Ir ne mums rūpi, kur einam žvejoti. Avansą gavom, esame laimingi. Krantinėje žmonos ir vaikai. Laukia, rėkia… Žmona atima pagalvę, plėšia rankas nuo ausų. Kur dingsi. Veidas sutinęs nuo ašarų. “Eik į kadrų skyrių, nusilenk, metus laiko čia riogsai!” Kadruose niekas nelaukia. “Duok tūkstantį „baksų“ – gausi reisą.” Atidirbsiu – grąžinsiu. “Žinomi jūsų pažadai! Galvoji, kad man vienai – kadrų viršininkui – duok, pusę firmai atkišk, locmanui irgi reikia, o apie Registrą gal užmiršai?” Aš sutinku eiti į reisą su bet kokia vėliava. “Vėlu jau, anksčiau reikėjo galvoti!” Greičiau ateitų naktis. Naktį žmona miega ir prie balkono atsėlina tylinti jūra… Puikios naktys prie Adrijos, kur didelės žėrinčios žvaigždės žiūri į šilto vandens paviršiaus veidrodį, jaukios ir tykios naktys Japonijoje, kur didelių miestų žiburiai daro jas šviesiomis ir ramiomis, tačiau nėra naktų geresnių nei mieste, kuriame gyvena kapitonas, laukiantis savo reiso, nes kas gali būti paslaptingiau už rūko maršką, gulinčią ant pakrantės ir slepiančią visų visą liūdesį. Ir visada galima įžiūrėti laivų siluetus toje nakties tamsoje.

Iš rusų k. vertė
Rimantas Černiauskas

by admin