LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com
Olštynas
Juozas Šikšnelis
Kelias į Europą eina per Lenkiją. Atsiprašau, į Europos dienos šventę Olštyne, nes kelių į Europą kiek širdis geidžia – oru, geležinkeliu, plentu, jūra, su žalia korta, su antrankiais bei kauke ant veido, su biznio klasės bilietu, su zuikio ar vilko bilietu, Audi A8 salone ar prišiukšlintoje galvijų mėšlu trenkiančioje fūroje. Ir visi jie į Europą!
Neturėjau tokio plataus pasirinkimo, be to, nesiveržiau truks plyš į Europą. Man Europa nėra nei tikslas, nei priemonė, kaip dainuoja mėgstama, bet pradedanti įkyrėti rusų grupė Bi 2. Man Europa – neišvengiamybė, kuria spekuliuoti ar kalti iš jos kapitalo nesirengiu.
Keliauju į Olštyną, miestą, visai neseniai buvusį žemėlapyje kitu pavadinimu ir kitoje istorinėje erdvėje su kitais gyventojais, būtina pridėti dėl tikslumo. Keliauju patogiai, apynauju automobiliu, užtenka vietos kojoms ir minčiai, o bendrakeleiviai, mandagiai palaikydami pokalbį, užpildo geografinių, istorinių ir kitokių žinių baltąsias dėmes.
Keliai Lenkijoje prasti, užtat pakelės kur kas tvarkingesnės nei Lietuvoje. Keičiasi miestelių ir kaimelių pavadinimai, parduotuvių iškabos, tik du ar trys ant cementinių laiptų sėdintys tipai asfalto spalvos veidais lydi mus nuo Lietuvos. Sustačius juos į vieną gretą turėtume diviziją. Maras slenka paskui mus. Asfalto spalvos veidų armija, dislokuota nuo Klaipėdos iki Olštyno, jų sargybos postai, didesnės ar mažesnės parduotuvės, kur prekiaujama ugniniu vandeniu.
Dar viena Europos bendrijos bendrybė.
Kaip ir nedrausmingi vairuotojai, aiman, tik Lenkijoje jie kur kas mandagesni.
Lenkijoje nėra neveikiančių bažnyčių ir Lenkijoje sekmadienį niekas nedirba. Du teiginiai, kurie neapvertė mano tikėjimo akmens, nesukėlė katarsio, nes abu pasirodė esą neteisingi. Apgriuvusių, paverstų kažkieno kito, ne Dievo namais, bažnyčių, neteko matyti, užtat su didelėmis, aprūdijusiomis spynomis ant durų taikėsi, o sekmadienį nuo pat ryto laukuose tai vienur, tai kitur plušo traktorininkai – buvo pati šienapjūtės pradžia su palankiais jai orais. Toli nenubėgant: pačioje senamiesčio širdyje įsikūrusios evangelikų bažnyčios prieangyje stovėjo vidutinio amžiaus stotingas kunigas, tarsi kviesdamas užeiti vidun plūstančius pro šalį miestelėnus, nusiteikusius švęsti Europos dieną. Nuo jo žmona pabėgo, lyg tarp kitko pranešė bičiulis Kazikas, ne tik kaip nuo vyro, bet ir nuo tikėjimo, perėjo į judaizmą. Išties, pažvelgiau atidžiai į kunigą ir jo akyse neįžiūrėjau tikėjimo, tik begalinę neviltį, o gal tuštumą tokią pat, kokia alsavo už jo nugaros erdvi bažnyčia.
Gotikinė katedra, menanti XIV amžių, mus pasitiko rimtimi ir tiršta tikėjimo paslaptimi. Kukliai apsirengusi, asketiško, taisyklingų bruožų veido moteris skuduru valė nuo šimtmečių dulkių įjuodusius paauksuotus šventųjų paveikslų rėmus bei tikinčiųjų nučiupinėtus klauptus. Šoninėje navoje prie nežinomo šventojo altoriaus klūpėdamos progiesmiu meldėsi dvi moterys. Katedros skliautuose blaškėsi jų maldos žodžiai, tarsi ieškodami tiesaus kelio į Dievo ausį. Dievaži, neslėgė nuodėmių našta, nesinešiojau kaltės jausmo lyg akmens po kaklu, neturėjau ką išpažinti ir dėl ko melstis, bet apvaldė begalinis noras parklupti šalia tų dviejų moterų ir kartoti jų paprastus maldos žodžius, kad pasiblaškę katedros skliautuose, lubose, tarp šventų paveikslų ir figūrų atrastų Dievo ausį.
Didžiausi euroskeptikai nuoširdžiai švenčia Europos dieną. Keista, lietuviai lyg išmuštruoti pionieriai Europos konstitucijai vieni pirmųjų pasakė „vsegda gotov“, kaip įprasta, neskaitę, o švęsti Europos dienos nemoka, nesugeba, atlieka rutininius judesius bei paviršutinius, valdiškus ritualus, lenkai tuo tarpu nuoširdžiai džiaugiasi. Ir oras kaip gegužės pradžiai, lyg užsakytas Briuselio – šilta, giedra, tokios pat ir sutiktųjų šypsenos. Nei vieno besitampančio „bambalį“ alaus ar sidro, nei vieno besivoliojančio ant suoliukų ar po jais. Tikra šventė. Nesvarbu, kad ją švenčia euroskeptikai, adekvačiai reaguojantys į laikmečio primetamus iššūkius.
Daug keliaujantiems, daug mačiusiems visi miestai yra vieno veido, nes turi galybę bendrybių. Pala, sakai sau, ši katedra buvo…, toks pat namas stovi…, žibintai panašūs į… ir taip toliau.
Kiek kitaip sėsliam, nedaug pasaulio ragavusiam šių eilučių autoriui: sustoti Varmijos kapitulos pilies koridoriuje, kuriame, gerai įsiklausius, dar dunda Koperniko žingsniai, kada jis keliaudavo į koridoriaus gale įrengtą tualetą, tada vadinama gdanysko, nes Gdanskas buvo nemylimas ir vertas dergti. Jo anga išėjo virš Linos upės, kuri dabar sumenkusi ir atsitraukusi nuo pilies sienos. Ima pavydas, nes Lietuvoje dar neteko matyti taip gerai išsilaikiusio mūro, menančio XIV–XV amžius. Ar mus teriojo barbarai, ar patys nuo jų nesiskiriame? Pilies, nūnai muziejaus kieme vienišos rymo akmeninės bobos, dėl kurių kilmės ir amžiaus mokslininkai iki šiol remia ietis, nors atsakymas slypi jų stipriai užmerktose akyse, pažymėtose stipriu, nervingu įrankio brėžiu akmenyje.
Miesto centre vienoje linijoje išsirikiavę Statoil degalinė, Makdonaldas ir naujai sumūryta cerkvė. Pažeista pusiausvyra ir elementari logika, nes turėtų būti Lukoil, buločnaja ir cerkvė. Tik kodėl ir iš kur ji atsirado katalikiškame krašte?
Žvilgsnį įmagnetino bažnyčių, rotušės smilės, kyšančios tai vienur, tai kitur virš pilkų, blokinių namų, kurių daugelis jau renovuoti, gal čia valstybinės gyvenamų namų renovavimo programos nebuvo iškilmingai priiminėjamos šimtą kartų.
Į Kortovą Kazikas nuvežė taksi. Negalima nesistebėti lenkų talentu pamatyti klientą. Būtent pamatyti, nes mūsuose aptarnaujantis personalas į klientą žiūri ir mato: kažkokį išsišokėlį, pigmėjų, tuščią vietą, arabų šeichą, prieš kurį reikia riestis keturlinkam ir panašiai. Lenkijoje į tave parduotuvėje, muziejuje, restorane žiūri kaip į žmogų, kuriam reikia pagalbos – didelės ar mažos, bet pagalbos. Nei daugiau, nei mažiau. Aišku, nukrypimų pasitaiko visur, bet mane likimas aplenkė. Taigi taksistas greitakalbe palaikydamas pokalbį su Kaziku, spėja pažerti informacijos. Pragaras – rojus, taip gali pavadinti šią vietą, o tarp dviejų definicijų daugiau nei pusė amžiaus. Prieš karą Kortove veikė žymi psichiatrijos ligoninė, o karo metais vokiečiai ją pavertė skerdykla. Pacientų, dažnai nesuvokiančių mirties siaubo, skerdykla. Dabar čia universitetinis miestelis. Jaunimas mokosi, sportuoja, mylisi. Keli išlikę niūrūs pilki pastatai, kuriuose dabar laboratorijos, gal mena siaubo valandas. Visą kita gožia modernūs korpusai, jaunystės šėlsmas, teniso kortai, aikštynai ir čia pat raibuliuojantis ežeras.
Santūrus Kazikas tik iš pažiūros, bet įsijautęs pasakoja nesustodamas, o matydamas, jog per ilgą ir turiningą dieną pasisotinau įspūdžiais, kurie neužrašyti, tik užfiksuoti akių tinklainėje gali greitai išgaruoti, lėtina tempą, daro pauzes.
Pietaujame ant ežero, net ne kranto, o ant vandens įrengtoje pakyloje. Skanu, gera. Vandenyje jachtos mojuoja baltomis burėmis, danguje – narsto mitrūs sklandytuvai. Betrūksta tik angelų, patarnaujančių prie stalo. Bet žemė netoli. Jachtų prieplauka jau privatizuota, mokykla uždaryta, ežero pakrantę žada išparduoti, sako bičiulis.
Susitikimas bibliotekoje kaip ir daugelis susitikimų – kalbi, bet niekada nepavyksta pasakyti visko ir taip gražiai, kaip to norėtųsi. Tarytum kažkas sėdintis salėje grūmotų pirštu: nedrįsk. Esu nepažįstamas, nežinomas, galėčiau taškydamasis seilėmis girtis iki šleikštulio arba kukliai nutylėti. Renkuosi vidurį.
Viešbutis Gromada – brandaus socializmo kūrinys, Giereko epochos kūdikis su tuometiniu dezinfekcinių priemonių kvapu. Jis niekuo nesiskirtų nuo kitų miestų bei šalių viešbučių, jei apie dvyliktą nakties nebūtų suskambėjęs telefonas. Nugalėjęs pirmąją miego bangą, kurią sukėlė migdomieji, pakėliau ragelį ir išgirdau gašlų kvėpavimą bei sunkiai slopinamus atodūsius. Nesusigaudęs, ką tai reiškia, padėjau ragelį. Skambutis pasikartojo, ir vėl tas pats. Kitą dieną buvo smagaus juoko. Reikėjo ne migdomųjų, bet viagros, šaipėsi bičiuliai.
Keliauti yra būtina, sakė ar rašė kažkas. Nesu didelis kelionių mėgėjas, bet grįžau iš Olštyno palikęs kažką tokio, ko veltui niekas nedalija.
Norą sugrįžti.
Klaipėda, 2009
