PAŠNEKESIAI
Operos solistas Algirdas Janutas: “Esu prasigėrusio Girkalnio kaimo pilietis”
Rugpjūčio 1-ąją prasidėsiantis 6-asis operos ir simfoninės muzikos festivalis “Muzikinis rugpjūtis pajūryje” į Klaipėdą sukvies net keletą garsių operos solistų. Algirdas JANUTAS, atliksiantis tenoro partijas Dž.Rosinio “Sevilijos kirpėjuje” ir abiejose Dž.Verdžio operų “Traviata” ir “Rigoletas” premjerose, – vienas iš jų.
Bet šįkart su solistu kalbame ne apie vaidmenis, o apie menininko vietą šiandienos Lietuvoje, apie provinciją savyje ir už jos ribų.
Decentralizacijos šalininkas
– Būdamas labai užimtas, Jūs vis dėlto sutikote dalyvauti Klaipėdos muzikinio teatro rengiamame operos, simfoninės bei kamerinės muzikos festivalyje. Kuo paaiškintumėte šį apsisprendimą?
– Man brangus bet koks kultūrinis reiškinys, vykstantis, besiplėtojantis ne sostinėje. Esu decentralizacijos šalininkas. Tai ypač aktualu šiuo metu, kai tampame Europos Sąjungos nariais. Tai tik pas mus kultūros funkcionieriai mano, jog pagrindinis kultūros principas – centralizacija. Nieko panašaus. Egzistuoja begalė pavyzdžių, kai išgarsėja kolektyvai ar atlikėjai iš vadinamos provincijos. Ne kartą teko koncertuoti diriguojant Mišeliui Plasonui (Miechel Plasson), vienam garsiausių dirigentų Europoje. Jis prieš 30 metų ne Paryžiuje, o būtent Tulūzoje įkūrė simfoninį orkestrą. Panašiai kaip Stasys Domarkas, subūręs Mažosios Lietuvos simfoninį orkestrą Klaipėdoje.
Kas įrodo festivalio prestižą?
– Dalyvaudamas dabartiniuose teatro pastatymuose, aš stebiu, kokį grandiozinį darbą atlieka jūsiškis festivalis. Trys stambios operos – tai išties totalus darbas. Ir tai neabejotinai įrodo festivalio prestižą. Nepaisant to, kad jam, kiek teko girdėti, Kultūros ministerija, o tiksliau – Kultūros ir sporto rėmimo fondas šįkart visai neskyrė lėšų. Tai vėlgi akivaizdžiai pastebimas centralizacijos pavyzdys. Labai nesunku suvokti visą “paramos” mechanizmą. Puikiai žinau Tomo Mano festivalį, žinau, kas jam vadovauja, žinau, kad tie patys asmenys yra ir ekspertų komisijų, kurios lemia pinigų paskirstymą, nariai…
Kalbant apie regioninę kultūrą, svarbu akcentuoti tai, jog šiam tikslui reikalingi pinigai turėtų pasiekti vietos menininkus. Kai iš sostinės atvažiuoja saujelė menininkų (vėlgi kalbu apie Tomo Mano festivalį), tai dar visai nereiškia, jog kažkas svarbaus ir kardinalaus vyksta. Be abejo, ir Tomo Mano festivalyje būna pavykusių projektų, bet iš esmės tai – tik kamerinis renginys, ir tiek. Žinoma, humanistinės mintys nepaprastai žavios, bet tai “memelenderiškas” festivalis. Man būtų žymiai aktualiau, jei Nidoje vyktų Martyno Mažvydo, Kristijono Donelaičio ar Vydūno – lietuviškų autoritetų – festivaliai. Nematau prasmės vokiečiams pristatinėti Tomą Maną, remiantis lietuviška pozicija ir tradicija.
Sąmoningai žlugdo
– Žinoma, kaip ir kiekvieną blaiviai mąstantį žmogų, mane labiausiai piktina pats finansavimo klausimas. Nelabai gerai žinant arba, teisingiau pasakius, labai gerai žinant lėšų paskirstymo “principus”, atrodo keista ir neskaidru. Jau minėjau, kad dėl stiprios centralizacijos Klaipėdos muzikinio teatro rengiamas “Muzikinis rugpjūtis pajūryje” su savo ryškiais uždaviniais – geriausių muzikinių veikalų pagrindu ugdyti čia gyvenantį ar vasarą atostogaujantį klausytoją – nesulaukia deramo dėmesio ar įvertinimo. Juk ir šįkart Klaipėdoje statomos net trys operos! Kaip tai galima lyginti su keliais kameriniais koncertėliais besipuikuojančiu festivaliu?!
Kultūros ministerija deklaruodama, kad remia regioninę kultūrą, iš tiesų ją žlugdo ir, manau, tai daro sąmoningai. Nenustebčiau jei daugelis meno kolektyvų, teatrų vadinamuose regioniniuose miestuose, taip pat ir Klaipėdoje, ilgainiui išnyks. Čia derėtų gribojedoviškai paklausti: “A sudji kto?” (O kas teisėjai?). Kultūros ministrė, – tai yra mano nuomonė, – absoliučiai atsitiktinis žmogus. Tereikia prisiminti “garsiąją” ministrės kalbą, pasakytą įteikinėjant diplomus Lietuvos muzikos akademijos absolventams, kai iš jos lūpų jiems buvo palinkėta tapti „marijonais mikutavičiais“… Daugiau nei paradoksalu ir net nejuokinga.
Čia ir svetur
– Galbūt kultūrinė situacija buvo žymiai palankesnė, Lietuvos kultūros ministerijai vadovaujant Gintui Kėvišui? Juk Vilniaus operos teatras dabar berods stebina tikrai intriguojančiais projektais?..
– Kaip galima potvynį lyginti su gaisru?! Iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro išėjau tą pačią dieną, kai tik jo vadovu buvo patvirtintas G.Kėvišas.
Pastaruoju metu Lietuvoje koncertuoju žymiai mažiau. Nors, tiesą pasakius, namais laikau visą šią zoną – Sankt Peterburgą, Taliną, Rygą, Vilnių, Maskvą. Žinoma, kartais nevalingai lyginu šiuos miestus. Turiu pastebėti, nors jie skiriasi savo reikšmingumu, mastais ir kitkuo, bet Klaipėda, kaip ir Maskva, išsiskiria neprovincialiu požiūriu į savo menininkus.
Pinigai iškeliauja iš Lietuvos
– Kodėl tuomet jaunieji menininkai neskuba važiuoti į “neprovincialiai” mąstančią provinciją?
– Jeigu provincijoje bus mokama tiek, kiek dabar yra mokama, čia niekas nevažiuos. Dabar gi menininkai gyvena ten, kur gali pragyventi, kur yra didesnė pasiūla. Nesąmonė, kad kultūra blogai finansuojama, lėšos blogai, neproporcingai paskirstomos viduje. Mūsiškių atlikėjų honorarai čia keliolika kartų mažesni, nei yra mokama gastrolieriams. Taigi didžioji dalis pinigų iškeliauja iš Lietuvos. Paradoksalu, bet taip yra.
Aišku, yra ir tokia grupė studijas baigusiųjų, kurie bet kokia kaina, net ir neturėdami galimybės tobulėti, pasirenka likimą sostinėje. Bet apie idiotus, kurie nežino ir nesupranta, kas jie yra, kalbėti net neverta.
Patirtis yra pats didžiausias dalykas. Netgi neigiama patirtis yra patirtis… Tai – jau dialektinis klausimas ir kategorija. Žinoma, dabar didžioji dalis Lietuvos menininkų yra atsidūrę tokiose sąlygose, kad nelabai turi ką prarasti…
Nebijo prarasti
– Kuriai menininkų kategorijai priskirtumėte save?
– Tiems, kurie NEBIJO prarasti. Yra puiki vokiečių patarlė: “Jei prarandi pinigus – nieko neprarandi, jei prarandi sveikatą – prarandi kai ką, jei prarandi charakterį, o tiksliau – principus, tai prarandi viską”. Žinoma, negalėčiau pasakyti, kad visą gyvenimą laikausi vieno principo. Čia kaip ir su sąžine, – ji gali būti, bet staiga gali ir dingti… Nenorėčiau moralizuoti ar heroizuoti savo poelgių, bet politinių kompromisų, nutylėjimų nesu sau leidęs.
Nelaiko savęs „pasaulio piliečiu“
– Jūs iš tiesų daug keliaujate, Jūsų gastroliniai maršrutai – nuo Singapūro iki Maskvos. Gal save laikote “pasaulio piliečiu”?
– Nesąmonė! Nelaikau savęs jokiu “pasaulio piliečiu”. Aš laikau save Girkalnio (iš ten kilusi A.Januto mama – aut. past.) kaimo piliečiu. Teisingiau būtų pasakius, jog esu prasigėrusio Girkalnio kaimo pilietis…
Aš pasaulį įsivaizduoju kaip savo kaimą. Nors niekad jame negyvenau, sapnuoju jį nuolat. Tai greičiau virtuali Tėvynė. Nors tas kaštonas, po kuriuo užaugau, – seniai jau nukirstas, bet aš jį tebesapnuoju. Mano senelis ten buvo pirmas mano dainavimo mokytojas, mokęs kaip bažnyčioje reikia giedoti: balsas turi būti lygus lygus ir nereikia šaukti… Tai sakralūs dalykai.
Kas yra tie “pasaulio piliečiai”? Visi esame “pasaulio piliečiai”! Nejaugi tas, kuris nuolat gyvena lėktuve, tarp dangaus ir žemės, yra “pasaulio pilietis”? Aš džiaugiuosi, kad vaikštau žeme.
Kalbėjosi
Ovidijus PETKEVIČIUS
