Poezijos mėnuo
Oranžinių avelių ganymas baltose lankose
Rimantas Kmita
Naujasis „Baltų lankų“ knygynas Klaipėdoje nuo pat savo gyvavimo pradžios ėmėsi gana aktyviai rengti knygų pristatymus ir susitikimus su autoriais. Šiuokart užsimota gana plačiai – visą vasario mėnesį skirti lietuvių poezijai. Poetinį repą atliko Rolandas Rastauskas ir Arkadijus Gotesmanas, valtimi irstėsi Gintaras Grajauskas, Rimantas Kmita, Arūnas Spraunius ir Mindaugas Valiukas, savo eilėraščius skaitė ir jaunesni poetai.
Renginių ciklą pradėjo oranžinis Tomas S. Butkus, pristatęs „Vario burnų“ išleistų čiabukų metų derlių: oranžinės avys ne avys.
Į šitų knygelių ganymą pakvietė leidėjo tėvukas Antanas, liaudies muzikos instrumentų meistras, neįkyriu kankliavimu. Sūnus ir pradėjo nuo išleistos tėvo knygelės „Mažosios Lietuvos ir lietuvių liaudies instrumentai“, kurioje galima rasti nuveiktų darbų apžvalgą.
Nemažiau liaudiška ir demokratiška meno forma nei kankliavimas yra ir Fluxus, kurio dvasia instaliaciją Lietuvoje atlikusi menininkė Takako Saito, gyvenanti Vokietijoje, susilaukė T. S. Butkaus dedikacijos/dovanos – žaidimų knygelės (iniciatorius – Saulius Valius). Knygelėje 27 skylės, kurių niekaip neuždengsi, nes jų tiesiog per daug, vadinasi, visada pralaimėsi? Liūdnas žaidimas, kurio taisyklės nelabai aiškios, bet Fluxus niekas ir nesiaiškina.
Nors Britannica enciklopedija rašo, kad chapbookai yra nedideli ir nebrangūs, bet T. S. Butkus tikino, kad štai Mato knyga (The Book of Matthias) – apie žydišką kultūrą, turinti Toros formą ir dar kvepianti, atspausdinta šilkografijos būdu, kuris atsieina tikrai nepigiai. O ir malonumas ne tik akims, pažįstančioms anglų kalbą, bet ir kiekvienam jautriam piršteliui nuo ypatingos knygos faktūros. O kiek dar kainuoja auksiniai milteliai, kuriais geriau pačiam apibarstyti knygą, nes kitaip prie jos ims lipti visiškai netinkamos tokiam tauriam leidiniui medžiagos. Žinoma, keliaujantiems pardavėjams, kurie kažkadaise platindavo chapbookus, tokių paauksuotų brangenybių nepatikėsi, todėl Slombas tikino, kad šiame knygyne jo knygeles platins oranžinis robotas.
Kiek sutrikęs Slombas rankose vartė savo paties paskutiniąją eilėraščių knygą „Generuotos kalbos mutacija“, atliko jai cezario pjūvį (kitaip ji neatsivers, skaitytojau), kalbėdamas, kad apie savo poeziją kalbėti sunku, ir net nepaskaitė, neklausydamas net tėvuko.
Bet už tai įkišo Charles‘o Bukowskio „Apsakymus“ skaitytojams į rankas ir liepė skaityti. Taip ir turi būti – skaitytojai skaito, rašytojai rašo, leidėjai leidžia. Bukowskio knygelė išleista nelegaliai (be autorinių teisių, bet už tai pirmą kartą Lietuvoje) ir su moteriška kojine, nes moterys, anot Slombo, jam labiausiai patikusios, gal net labiau už alų. Niekas nepuolė ginčytis, nes buvo patikinti, kad Bukowskis – unikalus žmogus, tiesa, miręs.
Vakarėlis baigtas nemažiau žymaus ir gero lenkų poeto, beje, vis dar gyvo ir turėjusio atvažiuoti į Vilniaus knygų mugę, Tadeuszo Rózewicziaus poemos „Kritimas“ skaitymu. Visiems maloniai sutikus, T. S. Butkus visaip skaitė (ir blogai, ir juokingai), bet išklausėme, paskui apspitome stalelį savo rankomis pačiupinėti tokių dyvų, o jau po viskam kas kaip išmanė, tas taip ir ganėsi.
