Orkestro idėją įprasmina rezultatas

MUZIKA

Orkestro idėją įprasmina rezultatas

Pamąstymai po koncertų

Algirdas VYŽINTAS

Klaipėdos universiteto Lietuvių liaudies instrumentų orkestras, vadovaujamas prof. Vytauto Tetensko, gegužės 18-ąją koncertavo Lietuvos muzikos akademijos didžiojoje salėje, o gegužės 19-ąją surengė koncertą Kauno filharmonijoje. Po šių koncertų mūsų dienraščio meno leidinį pasiekė vilniečio prof. dr. Algirdo Vyžinto straipsnis. Jo autorius dalinasi įspūdžiais apie klaipėdiečių pasirodymus ir mintimis apie lietuvių liaudies muzikos tradiciją šiandien, kuomet, anot profesoriaus, šalia vešinčio dvasinio skurdo ryškiai matome ir dvasinį turtą…

Doras lietuvis neišsižadės

Mes turim fundamentalų savo tautos žmonių meno palikimą, genialiai sukurtą ir šimtmečių gludintą. Išliko jis giesmėmis, raudomis, dainomis, sutartinėmis, raliavimais, ridavimais… Mūsų folkloras yra tuo originalus, kad jame dominuoja unikalūs saviti dainų ir instrumentiniai ansambliai – skudučių, ragų, daudyčių, kanklių, ir kad gausiai turime kitokių nepaprastai individualių instrumentų – lamzdelių, dūdmaišių, skrabalų, tabalų, džingulių, oržragių, ragelių, būgnų, būgnelių… – daugybę originalių muzikos spalvų, tembrinės įvairovės.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog kai kurie šių instrumentų būdingi ir kitoms tautoms. Iš dalies taip. Tačiau kitką byloja muzikos turinys, kurį nelengva palyginti net su kaimynų liaudies muzika. Todėl gal turėtume teisę apibendrintai pasakyti – išliko lietuvių tautinės muzikos klasika, žmonių išnešiota ir iki šių dienų nepamesta, nors ir veikiama svetimų kultūrų. Ir, kai iškyla klausimas, kad jaunoji arta, veikiama tokio gausaus svetimybių antplūdžio, gali su jomis susilieti bei išsižadėti savųjų vertybių, – nesijaudinkim per daug dėl tokios grėsmės, nors ji ir labai reali atrodytų. Doras lietuvis neišsižadės šventų dalykų – tėvynės, kalbos, dainos. Tačiau dabar kaip niekad reikia suremti pečius, o pirmiausia, žinoma, jaunimui.

Ir vis dėlto šalia šiandien vešinčio dvasinio skurdo ryškiai matome ir dvasinį turtą. Šitiek gražiausių tautinio pobūdžio renginių, originalių koncertų! O juose – išmonės, kūrybos, tradicijų ir šiandienos sąveikos, žanrų įvairovės. Pastaraisiais metais lyg ir netikėtai išvydome, jog bene visus tradicinio meno žanrus šalyje „užvaldė” jaunimas. Tai didelio optimizmo ir vilties teikiantis faktas, dėl kurio daraisi ramesnis ir stengiesi kiek kitaip suvokti jaunosios kartos pastangas bei raiškos formas, tegu ir ne visuomet, atrodo, priimtinas.

Tikra nacionalinė klasika

Gana dažnai mintimis (ir ne vien) sugrįžtu į Klaipėdą, kur teko įspausti tam tikrą tradicijų pėdą… Į universiteto Menų fakultetą, Liaudies muzikos katedrą, kur triūsia vieninga pedagogų ir studentų šeima. Vieninga gal todėl, kad ji Klaipėdoje? Kad ten akivaizdus tautinės kultūros renesansas? Kad ten – aukšto meistriškumo ir originalumo meno kolektyvai ir tikri, ne formalūs tautiškumo pradai? Išties taip!

Natūralu, jog ir šioms mintims pasitarnavo šaunūs Liaudies muzikos katedros tradicinių ansamblių bei orkestro koncertai Lietuvos muzikos akademijoje ir Kauno filharmonijoje. Koncertai, kurie verčia ne vien gėrėtis, bet ir galvoti apie žanro savastį bei perspektyvą. Juk nedaug teturime tokių meninių vienetų, kuriuos galėtume pavadinti liaudies muzikos instrumentų orkestru, iš esmės nacionaliniu ir pilnu savo spalvomis bei raiškos priemonėmis. Nacionaliniu! – kitaip jo nepavadinsi – dėl ryškaus tautinio turinio, atlikimo profesionalumo, instrumentarijaus ypatybių ir gausos, atlikėjų universalumo, jų sugebėjimo gerai groti ne vien savo specialybės instrumentu, o ir įvairiais kitais. Taip pat – gerai dainuoti, jausti liaudies kūrybos stilių, dermę, atlikimo manierą ir kitus būdingus komponentus – visa, kas būdinga tokiam meno kolektyvui. Tuomet esi priverstas kitaip suvokti profesionalumo kriterijus. Būtent – liaudies muzikos ir jos atlikimo profesionalumo, kai dominuoja lietuvių liaudies klasika, išreikšta jos pačios atlikimo priemonėmis, tegu šiandieniškomis, tobulesnėmis, tačiau aiškiai tautinėmis.

Jauti, kas už natų

Svarbiausia – šis tautiškumas nėra formaliai išreikštas ir vien iš natų išmoktas. Aiškiai jauti, kas už natų, – liaudiškosios interpretacijos siekimas, kūrybos dvasinis pojūtis, tikrumas, individualumas. Todėl dar kartą įsitikini, jog suvokti lietuvių liaudies klasiką ir ją interpretuoti yra visai kas kita, negu Europos klasikų kūrybą. Tai nepalyginami dalykai. Bėda, kai į liaudies muziką ir jos atlikimą žiūrima vien per Europos muzikos prizmę.

Aš ne prieš klasiką, o prieš klasikinį unifikuotą liaudies kūrybos bei jos aranžuočių interpretavimą, prieš štampus ir trafaretus, vis labiau įsigalinčius šalies liaudies instrumentų ansambliuose bei orkestruose. Apskritai į liaudies kūrybą turėtume žiūrėti kūrybiškiau, joje daugybė variantų, o visa, kas užrašyta natomis, tėra tik tam tikras orientyras. Todėl ir į bet kokio liaudies instrumentų junginio (orkestro) modelį turėtume žvelgti ne dogmatiko, o kūrėjo akimis.

Šia prasme Klaipėdos universiteto Liaudies muzikos katedros ansambliai ir orkestras yra pavyzdys, kaip pasiremiant folkloro savybėmis galima kurti naujas menines vertybes ir jas originaliai interpretuoti.

Šalyje neturi analogų

Visa girdėto koncerto programa parengta labai kūrybiškai. Joje gausu katedros absolventų ir pedagogų kūrybos bei aranžuočių. Gražūs vienarūšių instrumentų ansambliai, preciziškas, laisvas, būdingas atlikimas. Jauti, kad atlikėjams malonu kankliuoti, skudučiuoti, demonstruoti šiuolaikišką, žvalų birbynių ansamblį, o kartu netikėtai visiems pavirsti folkloro ansambliu, originaliai atlikti lauko darbų dainas, su meile išreikšti autentišką vokalinę bei instrumentinę kūrybą. Toks folkloro ir šiandienos junginys, atliekamas tų pačių atlikėjų, šalyje kol kas dar neturi analogų.

Visi atlikėjai koncerto finalui ir jo kulminacijai susiburia į orkestrą. Jis pilnas lygiareikšmiai traktuojamų spalvų (priešingai kitiems orkestrams, kur dominuoja vien aukštu registru skambančios birbynės ir kanklės). Čia puikiai subalansuotos visos instrumentų grupės. Gausu savaimingų individualių instrumentų – visi jie turi savo reikšmingą vietą orkestre, kurio repertuaras solidus ir įdomus. Kad visi orkestrantai ne vien gerai groja, bet ir gerai dainuoja, yra retas reiškinys tokio pobūdžio orkestrų veikloje. Jis teikia būdingumo, nacionalinio kolorito, įdomiai išplečia orkestro meninę visumą.

Šios kuklios recenzijos ir pamąstymų autorius, gerai žinodamas, kiek daug kūrybinių pastangų, išmanymo ir širdies reikia tokio liaudies muzikos žanro meniniam rezultatui pasiekti, klaipėdiečiams norėtų tik palinkėti ir toliau ieškoti stiprybės ir atramos senosios baltų kultūros kloduose, kur daug realios medžiagos tokio kūrybiško orkestro veiklai.

Koncerto programa atspindi visos katedros studentų ugdymo esmės ir prasmės principus, orkestro vadovo ir dirigento, katedros vedėjo prof. Vytauto Tetensko, orkestro chorvedės ir folkloro ansamblio vadovės doc. Irenos Nakienės, kanklininkių vadovės doc. Nijolės Tetenskienės, skudutininkų – vyr. asist. Algytės Merkelienės ir visų atlikėjų teisingai suvokiamą, kūrybingą ir sutelktą darbą.

Toks meninis vienetas gali originaliai atstovauti valstybei Europoje ir pasaulyje.

by admin