Orkestrui linkėjo augti ir stiprėti

Orkestrui linkėjo augti ir stiprėti

Rita Bočiulytė

Balandžio 6-ąją Klaipėdos muzikiniame teatre šventinį koncertą surengė jau senokai girdėtas Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras (MLSO).

Puoselėja viltis

Prieš 15 metų iš Klaipėdos muzikinio teatro orkestrinės į sceną įžengęs Mažosios Lietuvos vardu pasivadinęs simfoninis orkestras, pastiprintas kviestiniais muzikantais, pradėjo kone kas mėnesį rengti vis naujas simfonines programas ir reguliariai koncertuoti. Grojo giliausią klasiką ir šiuolaikinę simfoninę muziką uostamiestyje ir apskrityje, gastroliavo Šveicarijoje, Olandijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Italijoje, Rusijoje, Švedijoje.

Pasikeitus teatro vadovui, pastaruosius dvejus metus MLSO veikla buvo nusilpusi, net imta svarstyti, ar tęsti ją, ar nutraukti. Bet orkestras sugrįžo į sceną ir, pasak dabartinio teatro vadovo Ramūno Kaubrio ir meno vadovo dirigento Stasio Domarko, puoselėja viltis augti ir stiprėti kartu su teatru ir jo prestižu.

Džiazo stiliumi

Savo gyvavimo 15-metį pažymėdamas orkestras po ilgokos pertraukos vėl pasirodė jo pasiilgusiai Klaipėdos publikai. Tiesa, su ne pačia naujausia programa, bet su vilniečiu džiazo pianistu Daumantu Slipkumi.

Dviejų dalių koncertas buvo sudarytas iš populiarių nedidelės apimties kūrinių, kuriuos dirigavo S.Domarkas.

Šventiniam vakarui pasirinkta George’o Gershwino muzika – „Kubietiška uvertiūra“, popuri operos „Porgis ir Besė“ temomis ir „Žydroji rapsodija“, atlikta kartu su pianistu D.Slipkumi. Antroje dalyje skambėjo Georgeso Bizet „Arlietė“, siuita Nr.2, ir Dmitrijaus Šostakovičiaus miniatiūros – penki fragmentai iš muzikos kino filmui „Gylys“. Čia ryškūs instrumentiniai solo epizodai – savo meistriškumą demonstravo fleitininkas Rimantas Giedraitis, arfininkas Petras Evchenka, smuikininkas Zigmantas Brazauskas, violončelininkas Jurgis Karbauskas ir kiti orkestro muzikantai.

Verti paminklo

Šventiškai nusiteikusi plačioji publika MLSO pasirodymą įvertino ilgais plojimais. Muzikos profesionalai buvo santūresni. Nors ne mažiau geranoriški.

„Daug kartų su šiuo orkestru esu grojęs – Jono Domarko ir Alvido Remesos kūrinius. Mielai tai darau. Man tai didelė šventė ir didelė garbė, – tvirtino birbynininkas prof. Vytautas Tetenskas. – Už triūsą rengiant simfonines programas šiems žmonėms reikėtų paminklą pastatyti. Tai ne vienos repeticijos darbas. Bet jie tai daro entuziastingai, už simbolinį atlygį, S.Domarkas sugeba uždegti kolektyvą.”

Po koncerto muzikas pastebėjo, kad šventinio vakaro programa – tai, kas patinka žmonėms, iš žinomų, mėgstamų ir visiems suprantamų kūrinių.

„Vis dėlto orkestrui linkėčiau geresnio susigrojimo, – kalbėjo prof. V.Tetenskas. – Nesupratau, kodėl teko kviestis pianistą iš sostinės. Klaipėda turi ir savų atlikėjų, nebūtinai vilnietis bus geresnis. Manau, kad, tarkim, Saulius Šiaučiulis kuo puikiausiai būtų susidorojęs su „Žydrosios rapsodijos“ fortepijono partija. O MLSO linkiu ištvermės ir kūrybinės sėkmės.”

Yra su kuo palyginti

Muzikologė prof. Danutė Petrauskaitė tąvakar prisiminė, kad 1993-iaisiais jai teko klausytis MLSO pirmojo koncerto ir net parašyti jo recenziją. „Ir vėliau stebėjau šio orkestro veiklą. Tad yra galimybė palyginti skirtingų periodų meninius rezultatus”, – sakė ji.

Anot muzikologės, klaipėdiečiams nelabai sekdavosi su simfoninias orkestrais – jie tai susiburdavo, tai vėl iširdavo. Tad pirmiausia ji džiaugėsi, kad per tuos metus MLSO nesubyrėjo, kad parengė daug puikių programų, gastroliavo įvairiose užsienio šalyse.

„Bet atvirai prisipažinsiu, kad jubiliejinis koncertas nebuvo labai vykęs, prisimenant tai, kas skambėjo pieš penkiolika ar penkerius metus, ar lyginant jį su šiemetinio „Klaipėdos muzikos pavasario“ atidarymo koncertu, kuomet galėjome gėrėtis puikiai skambančiu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoniniu orkestru, – dalijosi įspūdžiais profesorė. – Pirmiausia priekaištų turiu pačiai klaipėdiečių jubiliejinio koncerto programai. Ji nebuvo labai įdomi. Reikia pripažinti, kad maestro S.Domarkas yra operečių, bet ne džiazo liūtas. Todėl, mano nuomone, jam ne itin gerai sekėsi perteikiant G.Gershwino muzikos dvasią. Gal todėl ši muzika buvo sukoncentruota pirmoje koncerto dalyje, antrajai paliekant labiau pavykusius kūrinius – dvi dalis iš G.Bizet siuitos „Arlietė“ ir D.Šostakovičiaus penkis fragmentus iš muzikos kino filmui „Gylys“. Atliekant pastaruosius, orkestras suskambo darniau ir spalvingiau, atsiskleidė solistų techninis ir meninis pajėgumas.”

Jeigu Mažosios Lietuvos…

Muzikologė stebėjosi, kad šventinė programa neturėjo nieko bendra nei su Didžiąja, nei su Mažąja Lietuva. „O juk vardas ne tik išskiria kolektyvą iš kitų, bet ir įpareigoja, – mano ji. – Gal galima buvo paieškoti gijų su Klaipėdos krašto istorija ar šiaip didesnį dėmesį skirti lietuviškai muzikai, kurios orkestro repertuare iš tiesų yra labai mažai.

Įžanginis koncerto vedėjo Šarūno Juškevičiaus žodis lyg ir susiejo MLSO su tarpukario Klaipėdos muzikiniu gyvenimu. Tik gaila, kad scenarijaus autorius, įteikęs šį tekstą artistui, pridarė daug istorinių klaidų ir, šokdamas nuo J.Kačinsko prie… S.Domarko, visiškai ignoravo penkių sovietinių dešimtmečių Klaipėdos muzikinį gyvenimą, kuomet skambėjo operetės bei operos, gyvavo (nors ir menkesnis) simfoninis orkestras, o ant podiumo stovėjo ne vienas dirigentas.”

Jubiliejaus proga prof. D.Petrauskaitė orkestrui linkėjo didesnio preciziškumo, aukščiau užkelti kartelę siekiant profesinio meistriškumo ir rodyti daugiau iniciatyvos populiarinant savojo krašto bei šalies muziką.

by admin