“Oskaras” šeštiesiems “Tinklams”

FESTIVALIS

“Oskaras” šeštiesiems “Tinklams”

Ovidijus PETKEVIČIUS

Retas prieštaraus, kad vienu ryškiausių rudens pradžios kultūriniu įvykių galima pavadinti šeštąjį tarptautinį mažųjų kino formų festivalį “Tinklai”, uostamiestyje vykusį rugsėjo 3-10 dienomis. Šįkart išties prasidėjęs ten, kur 1998-aisiais ir užgimė, – būtent Klaipėdoje, ir čia sukoncentravęs pagrindinę savo programą, festivalis paneigė jau pasigirstančias skeptikų abejones dėl savo ateities. Publikos gausa patvirtino ne tik tai, jog kino meno žanras – vienas demokratiškiausių, bet ir tai, kad Klaipėdoje iš tiesų egzistuoja “atvira akimi” nepastebima sinefilų bendruomenė. Jos gausą, manyčiau, lėmė ne vien ta aplinkybė, kad visi renginiai į “Tinklus” buvo nemokami.

Migravo į angarą

Prasidėję senajame „Kapitolijuje“, kur dabar jau naujas prekybos centras (velniai žino kam pasisavinęs buvusio kino teatro pavadinimą), “Tinklai”, ko gero, kaip nė vienas kitas festivalis per šešerius metus aktyviai migravo ir keitė savo formą. Tiesa, mažoji kino forma išduota nebuvo nė karto. Berods spaudos konferencijoje festivalio direktorius Arturas Jevdokimovas teigė, jog “Tinklų” festivalis, pernai tapęs Europos kino demonstruotojų atvirame ore asociacijos nariu, vienu pagrindinių festivalio bruožų išskyrė kino seansus netradicinėse erdvėse. Prisiminus pernykštį “Memelio” restorano sienos variantą, tuo stebėtis, atrodo, netenka. Tačiau akivaizdu, kad industrinis senasis tabako fabrikas – kaip niekad idealiai pasirinkta erdvė užmesti “Tinklus”.

Metalinis tabako fabriko angaras, kaip ir atgimusi akcija Ventės rage, mažųjų kino formų festivaliui sugrąžino pirminį vaizdą. Vėlgi prisiminkime „Kapitolijų“ ir Ventės ragą su čia triumfavusiu egzaltuoto kanibalizmo, perversiškų fobijų ir rafinuoto “barokinio aksomo” genijumi Piteriu Grynevėjumi (Peter Greenaway).

Vietoj kanibalo – pankas

Šįkart P. Grynevėjaus beišnykstantį buvimo kažkada čia, Klaipėdoje, šešėlį, pakeitė garsusis vokiečių režisierius Piteris Sempelis. Net jeigu jaunajai “Tinklų” publikos daliai pati pavardė mažai ką teigė, jo titulavimas vokiečių (o ir apskritai) kino panku ir jo darbuose „preparuojamos“ tokios legendinės asmenybės kaip Nikas Keivas ar Nina Hagen, savaime bylojo apie galimą “ratų” dozę. Prisiekusius “sinefilus”, be abejo, intrigavo ir sąsajos su mūsų tėvynainiu, drįsčiau teigti, taip pat ryškiu kino panku Jonu Meku. Akivaizdu, kad P. Sempeliui dokumentikos žanras pats savaime nėra įdomus ar reikšmingas. Jis jos paprasčiausiai nekuria, o garsenybėmis naudojasi atskleisdamas savo pasaulėvaizdį, savo individualumą. Gal būtent todėl nuo jo “Jono prie vandenyno”, kaip ir, manyčiau, nuo kitų filmų galima kaifuoti ne tik tabako fabriko angare, ar “vipinėje” “Žemaitijos” kino teatro salėje, bet ir bet kuriame “a la dada” klube.

Rafinuotas skonis

Geru “Tinklų” skonio ženklu laikyti galima ir tai, jog jų programoje dominuoja naujausių kino filmų programos. Per visą šeštojo festivalio laiką senajame tabako fabrike buvo pristatyta berods apie 100 naujausių trumpo metražo kino filmų iš, drįsčiau teigti, vertingiausių Lenkijos, Vokietijos, Švedijos, Danijos, Norvegijos, Rusijos, žinoma, ir Latvijos bei Estijos, kitų šalių sudarytų rinkinių.

Vokiškasis kinematografas su Vilhelmo Murnau, Fritzo Lango ir pagaliau Rainerio Vernerio Fasbinderio savo ciniška ir kartu romantiška dvasia visados jaudino. Nesužalojo skonio ir trupametražiai Vokietijos kino filmai, atpažįstami kaip tuo pačiu prieskoniu gardinami gurmaniški patiekalai. Lenkų kino mokykla, ilgai buvusi arčiausiai Vakarų, ir toliau, be abejo, neužleidžia savo pozicijų. Latvių ir estų trumpametražį, o kartu ir pastarųjų animacinį kiną pamėgti “privertė” būtent pirmieji “Tinklai”; ši meilė neišblėso ir šiemetinių seansų metu.

Išvengė “arklio rūke”

Vardindamas šalis, sąmoningai nepaminėjau savo tėvynainių, nes anksčiau netgi nebūdavo įdomu apie juos kalbėti. Nors daugelis jų – ne vieno prestižinio tarptautinio konkurso nugalėtojai, ne kiekvienam “sinefilui” užtenka kantrybės užsiimti savihipnoze nesibaigiančiame “arklio rūke” (čia nekalbama apie vaidybinius V. Žalakevičiaus ir jo bendraamžių kino šedevrus – aut. past.).

Šįkart, dėkui A. Jevdokimovui, kaip ir daugelis žiūrovų buvau maloniai nustebintas lietuvių filmų pristatymu. Jaunosios kartos lietuvių kino režisieriai (jei jaunąja karta galima laikyti ir peržengusias 30-metį asmenybes) galbūt tapo kosmopolitiškesni, išmoko ar bent jau siekia trumpai, įdomiai ir neretai žaismingai susikoncentruoti į pasakojamą įvykį. Kartu jie neprarado ir lietuvių dokumentalistikos poetikos. Tačiau be saiko ja nesimėgauja.

Už “Oskarus”

Dar viena pastarojo festivalio vertybė – į akivaizdžiai pastebimą kulminaciją kylanti jo programa. Šeštąjį mažųjų kino formų festivalį “Tinklai” vainikavo specialioji programa “Trumpi OSKARAI”, sudaryta vokiečių kino prodiuserių. 1996-2001 sukurti vokiečių, amerikiečių, olandų, lenkų, austrų, britų bei danų filmai dar sykį patvirtino festivalio rengėjų erudiciją ir rafinuotą skonį.

Belieka pridurti, kad „Tinklų“ geriausių filmų “rinkimų naktis” (aliuzija į festivalio „Trumpų OSKARŲ“ programoje matytą filmą – aut. past.) tik prasideda.

Vietoje epilogo

Nežinia kokios aplinkybės lėmė, kad “Tinklai” netapo ypatingu šalies kultūrą analizuojančios žiniasklaidos dėmesio centru. Norisi tikėtis, kad ne todėl, jog ir vėl pirmiausia buvo užmesti ne kur nors sostinėje (nors ten vėliau ir vyko rengininiai), o Klaipėdoje, “kažkokiame” tabako fabrike…

Nepasiekė ir išsamios žinios, kaip nuskambėjo festivalio baigiamasis akordas apleistame Trakų kino teatre, paremiant Jono Meko kino centro jame įkūrimo idėją. Galbūt kaip tik pats laikas (ar dar laikas), žinant, kad tam nesuranda būdų Vilniaus kultūros funkcionieriai, šio unikalaus centro įkūrimo idėją perkelti į Klaipėdą?

by admin