P.Geniušo „prisipažinimai“ publikos nenuvylė

P.Geniušo „prisipažinimai“ publikos nenuvylė

Rūta Vildžiūnienė

Petro Geniušo rečitaliu Klaipėdos koncertų salėje gegužės 16-ąją prasidėjo naujas tarptautinis muzikos festivalis „Jūros suvienyti“. Šio festivalio rengėjai – Lietuvos nacionalinė filharmonija, Klaipėdos koncertų salė ir koncertinė agentūra „Klasikos projektai“. Klaipėdiečiai kviečiami apsilankyti net septyniuose šio projekto renginiuose.

Rizikavo sėkmingai

Festivalį pradėti teko pianistui P.Geniušui su programa „Prisipažinimai fortepijonui“. Jau pusmetį šią programą atlikėjas pristato tėvynėje, kurioje ji skambinta daugiau nei dešimtį kartų, ir užsienyje – net šešiose valstybėse: Anglijoje, Švedijoje, Belgijoje, Latvijoje, Rusijoje ir Ukrainoje.

Tai yra dvidešimties miniatiūrų kolekcija, kurią sudaro mėgstamiausi P.Geniušo bisai. Kaip žinome, bisams atlikėjai dažniausiai pasirenka labai „skanius“ kūrinius, kurie po sunkios programos tampa maloniu desertu tiek artistui, tiek ir publikai, džiaugsmingai siekiančiai dar pabūti su simpatijas pelniusiu solistu.

Iš pirmo žvilgsnio P.Geniušo sumanymas visą programą sudaryti iš tokių muzikinių perliukų gali atrodyti gal kiek ir rizikingas. Kaip prisipažino pats atlikėjas, jis norėjęs parengti tokią programą, kuri patiktų ir jam, ir klausytojams. Truputėlį jaudinosi, kad kritikai jo nebartų ir nepriekaištautų dėl eklektikos ir autorių gausos. Tačiau atrodo, kad kritika šį pianisto sumanymą priėmė labai gerai.

Palietė asmeniškai

Ši programa turi ir kitą, intymesnę paantraštę – „Nuo Petro“. Tad koncerte skambėjusi muzika daugelį klausytojų palietė asmeniškai, primindama įvairias emocines patirtis, klausantis tokių žinomų kūrinių kaip L.Bethoveno „Elizai“, F.Šopeno Etiudo c-moll, ar R.Šumano „Polėkio“.

Prašymas kūrinių nepertraukti aplodismentais privertė klausytojus nesiblaškyti ir ramiai suverti kontrasto būdu sukomponuotą programos vėrinį.

Šis prašymas labai svarbus subtilesniam klausymuisi. Todėl publikai teko išgirsti ir „pasiduoti“ aistringų ar lyriškų opusų naujoms traktuotėms, nes P.Geniušas visada pateikia savas versijas, kuriose kitaip sudėti dramaturginiai, loginiai ir emociniai akcentai. Jis savotišku būdu „ištraukia“, „sukabina“, „susluoksniuoja“ muzikos kūrinių audinį, pasitelkdamas ne tiek melodinį (nors melodiją esame įpratę laikyti muzikos karaliene), kiek harmoninį pagrindą ir plėtojimo būdą.

Savaip P.Geniušas siekia išryškinti tematinį muzikinės minties vystymą. Dažnai jo interpretacijose homofoninės faktūros kūriniai yra „polifonizuojami“, iškeliant ir išryškinant pobalsius, harmonines sekas, imitacines replikas, „aidu“ pakartojamas ir „įstrigusias“ skirtinguose instrumento registruose, viduriniuose ar apatiniuose balsuose.

Preciziška artikuliacija, dinaminiai efektai, tarsi „išskaidyta“ ir vėl „surinkta“ partitūra, atskleidžia naujus dramaturginius akcentus, išryškina netikėtas potekstes, todėl tokia interpretacija klausytojui tampa ypač įdomi.

Kontrasto principu

Šešiolikos skirtingų kompozitorių ir dvidešimties pjesių ši P.Geniušo programa sukomponuota kontrasto būdu. Gretinami ne tik lyriniai ir veržlūs kūriniai, bet ir stilistiškai skirtingoms epochoms bei muzikinei kalbai priklausantys opusai.

Toks kontrasto principas ypač padėjo išryškinti skirtingas nuotaikas, kaip nedideles emocines oazes, padedančias klausytojui atsidurti skirtingose pasaulio vietose: Japonijoje – T.Yoshimatsu „Šokis į rytus“, Ispanijoje – E.Granados „Rytiečių šokis“ ir F.Mompou „Daina ir šokis“, Brazilijoje – H.Villa-Lobos „Braziliška siela“, Norvegijoje – E.Griego „Holbergo siuita“ ir pan.

Net ir moderniai kai kurių pjesių kalbai naudojami saviti minėtų tautų intonaciniai ir ritminiai žodynai. Nacionalinio kolorito miniatiūros derėjo su romantine dvasia persmelktais S.Rachmaninovo Preliudais ir F.Schuberto „Muzikiniu momentu“.

Įsiterpusios Baroko epochos salelės – J.S.Bacho preliudas ir fuga G-dur iš „Gerai temperuoto klavyro“ II t. ir D.Scarlatti‘o Sonata d-moll – kontrastavo su T.Yoshimatsu subtilių japoniškų spalvų ir užuominų šokiu bei A.Piarto pjese „Alinai“, kurioje, sekant estetinėmis šio kompozitoriaus nuostatomis, klausėmės minimalistinio, švaraus, „grynojo“ fortepijono skambėjimo. Taupių, lakoniškų išraiškos priemonių, obertonais pagrįstas, skaidrių akustinių efektų kupinas kūrinys kėlė mąslias, su brangiais prisiminimais ir praradimais susijusias mintis. Ši pjesė tapo „tyliąja“ antros koncerto dalies kulminacija.

Nei pridėsi, nei atimsi

Visa programos „Prisipažinimai fortepijonui“ kontrastais grindžiama architektonika kūrė bendrą abiejų dalių nuotaiką. Kiekvienam klausytojui ji galėjo kelti skirtingus įspūdžius ir mintis. Tačiau apibendrintai galima tarti, kad antroje dalyje dominavo neskubrus, lyriškas tonas, kuris kontrastavo su pirmoje dalyje vyravusia nenumaldomos skubos, gyvybingos tėkmės idėja. Įsiminė A.Karamanovo „Fantastinis maršas“, F.Chopino etiudas c-moll, S.Prokofjevo „Šėtono pašnibždos“ („Navaždenije“). Pastarasis nevaržomo temperamento kūrinys tapo pirmos dalies kulminacija.

Ši P.Geniušo labai graži, bet nepataikaujanti programa buvo logiškai apmąstyta, subtili ir intymi. Gal todėl, koncertui pasibaigus, o publikai nuoširdžiai plojant, solistas, iškalbingai užverdamas klaviatūrą, leido suprasti, kad prie jos daugiau nei pridėsi, nei atimsi.

by admin