P.Šmitas – apie svarbiausius dalykus

P.Šmitas – apie svarbiausius dalykus

Dalia Bielskytė

Liepos 1-ąją Ievos Simonaitytės bibliotekoje, atidarydamas fotografijų parodą „Klaipėda: vaizdai ir veidai“, savo 70-ąjį gimtadienį šventė klaipėdietis menotyrininkas Petras Šmitas.

Bendras vardiklis – Klaipėda

Pasveikinti žmogų, keturis dešimt-mečius meno istorijos mokiusį ir tebemokantį Klaipėdos jaunimą, susirinko uostamiesčio inteligentija. I.Simonaitytės bibliotekoje šurmuliavo žmonės, skambėjo sveikinimo kalbos, dainos, muzika. Žmonės ne tik sveikino jubiliatą, bet ir šnekučiavosi tarpusavyje. Tokią atmosferą galima apibūdinti labai paprastai – visi savi. Jausmas ir įspūdis tikrai buvo įdomus – šventę šventė jubiliato fotografijų herojai.

P.Šmito fotografijose – portretai ir duetai, grupinės kompozicijos, kasdienybė ir šventės, miesto nuotaikos, architektūros elementai, gamta… Poetai, dailininkai, aktoriai, režisieriai, žurnalistai, politikai – gudrūs, linksmi, susikrimtę, atpažįstami, jaukūs, tikri. Štai dailininkė Angelina Banytė, monumentali, kaip ir jos paveikslai. O štai Vidas Pinkevičius – savo drobių spalvose paskendęs, kuklus, tarsi išblukęs. Žaismingai ūsą raito Saulius Bertulis, jį pažįstantys tarsi jau girdi linksmą pasisveikinimą „Su Naujais metais!“. Įdėmus aktoriaus Broniaus Gražio žvilgsnis primena, kaip esam jo pasiilgę. Liūdnose Liudviko Natalevičiaus akyse – paslaptys, kaip ir jo tapyboje… Parodoje matai visus, besimaudančius Klaipėdos kultūroje, atseki jų ryšius, draugystes, iš metų į metus keliaujantį kūrybinį bendrabūvį. Tą patį byloja ir čia pat eksponuojami pageltusiuose laikraščio puslapiuose spausdinti tekstai. Nijolė Balčiūnaitė, Juozas Vosylius, Edvardas Malinauskas, Vytautas Jakštys, Angelas Gabrielaitis, Danius Drulys… Klaipėdos kultūros kontekste – tos pačios pavardės, dešimtmečiais tvirtu mazgu surištos su Klaipėda, taip pat ir su P.Šmito gyvenimu.

„Bendras vardiklis – Klaipėda, – paprašytas paaiškinti, kaipgi jubiliejinei parodai rinko fotografijas ir savo publikacijas spaudoje, atsakė ponas Petras. – Čia atsispindi visas mano gyvenimas. Retrospektyva: darbai, žmonės, miestas, kūryba… Klaipėdoje gyvenu nuo 11 metų. Mačiau, kaip ji buvo sugriauta, kaip kėlėsi. Pamažu uostamiestį tiesiog įsimylėjau. Čia mano namai, mano šeima, mano bičiuliai, mano darbai, mano kūryba. Klaipėda – pats gražiausias, pats mieliausias miestas. Ji – mano gyvenimas. Todėl aš ir kalbu apie Klaipėdos žmones, inteligentiją…“.

Prakalba nuo jubiliejaus kalno

Jubiliejus – viršukalnė, nuo kurios galima aprėpti gražiausius horizontus tiek žvalgantis atgal, tiek į priekį… Atsidusęs, šyptelėjęs ir pasitrynęs baltą, išpuoselėtą barzdą, P.Šmitas išrėžė prakalbą apie svarbiausius gyvenime dalykus:

– JUBILIEJUS – metų skaičius. O tie metai… Nesidžiaugiu jais, negalvoju, kiek jų yra, – dirbu, ir tiek. Net nepajutau, kaip jie praėjo. Ką tik buvau visai jaunas, o dabar, žiūrėk, senis. Taip galima pasakyti, ar ne? Ir nesutiksiu su tais žmonėmis, kurie sako, kad sieloje yra labai jauni. Aš ir sieloje nesijaučiu jaunas. Ir nereikia nei kitam vaidinti, nei pačiam sau meluoti – yra tiek metų, kiek yra. Savo metus reikia suvokti.

Gyvenime svarbiausia – ŠEIMA. Labiausiai džiaugiuosi žmona, sūnum, marčia, anūkais. Aš tikrai esu šeimos žmogus. Nors buvo visokių paklydimų, visada žinojau – šeima man reikšminga. Šeimoje jaučiuosi stipriausias. Čia nuolat gaubia šiluma, jaučiu šalia esant artimus žmones.

MOKINIAI. 1976 metais pradėjau dirbti Vaikų dailės mokykloje (dabar – Adomo Brako vaikų dailės mokykla), dėstyti meno istoriją, tebedirbu ten ir dabar. Mano meno istorijos paskaitų taip pat klausėsi ir Klaipėdos universiteto Pedagoginio fakulteto studentai, ir S.Šimkaus konservatorijos auklėtiniai. Pedagoginis darbas neleidžia pasenti, apmusyti, verčia pasitempti, nuolat gilintis į nūdienos aktualijas. Mėgstant savo dalyką, malonu dirbti su jaunimu, perteikiant jam tūkstantmečiais žmonijos kurtą, turiningą istorinę meno patirtį. Ir ypač džiugu, kad tave atsimena buvę mokiniai ir labinasi jau žilstelėję ponai. Dar maloniau, kai buvę mokiniai pasuka nelengvu menotyrininko keliu… Dirbta ne veltui…

FOTOGRAFIJA. Šiuolaikinis fotoaparatas leidžia sustabdyti prabėgančią akimirką, kad paskui vėl ir vėl galėtum į ją sugrįžti. Fotografavimas man – puikus būdas bendrauti su bičiuliais, su artimaisiais, įdomiais Klaipėdos žmonėmis. Fotografija tiksliai užfiksuoja architektūrinį motyvą, žmogaus išorinę bei jo dvasinę būseną. Čia jos privalumai ir neribotos kūrybinės galimybės. Man fotografija – tai realiai atspindėta autentiška tikrovė, sulydyta su grožio formule kaip visokios kūrybos pamatine vertybe, išvengiant laikinų efektų ar eksperimentų, kurių šiuolaikiniuose menuose daugiau negu reikia.

MENAS. Aš visada buvau už modernizmą, ieškojimus, naujoves, bet kai naujovės avantiūristinės, tuščios – aš nesutinku jų vadinti menu. Estetikos mene jau niekas nebeieško. Sako, ieško idėjos, prasmės. Bet juk ir prasmė gali būti estetiška? Negana vien provokuoti, erzinti. Dabar mes meną paverčiame abejotina pramoga, žaidimu dėl žaidimo. Rezultatas nesvarbus, svarbus procesas. Štai Klaipėdos parodų rūmuose – tuščios sienos, tuščia erdvė… Aš tokio nihilizmo negaliu priimti. Esu meno istorikas ir žinau, kad per tūkstančius metų nebuvo nieko panašaus. Žmonės kurdami išreiškia idėjas, mintis, joks meno kūrinys negimsta be, šiuolaikiškai tariant, koncepto. Bet… Ar besituštinanti moteris ekrane – konceptas? Mes visi tuštinamės, koks tikslas tai demonstruoti? Bjauru… Gal aš, kaip vyresnės kartos žmogus, nebesuvokiu jaunosios kartos minčių… Nors tokių suvokti ir nenoriu.

DRAUGAI – didžiulė vertybė. Kaip be draugų gyventi? Kaip be jų būti? Kai išeina draugai – labai skaudu… Štai, Černiauskas išėjo… (Birželio 1-ąją mirė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Rimantas Černiauskas. Aut. past.) Man taip liūdna, bet… Esu realistas ir labai adekvačiai suvokiu pasaulį. Žmogus išėjo, o mums reikia būti toliau, kurti, daryti tai, ko jis nepadarė. Sėdėti, aimanuoti ir lieti ašaras – ne man. Gyvenimas yra labai trapus, reikia mėgautis juo tol, kol esi. Todėl aš stengiuosi visada džiaugtis savo draugais – susitikti, pabendrauti, pabūti, nes nežinau, kada išeisiu, kada nutrūks gyvenimo gija. Žmogus yra labai trapus, jis greit lūžta. Žmogaus galybė – tik iliuzija, galinga yra gamta, kurioje mes – maži šapeliai, bet kada galintys dingti sraunioje laiko tėkmėje.

RELIGIJA. Susikuria žmonės visokias iliuzijas apie žvaigždeles, kosmosus. Juokas man. Gali žmogus fantazuoti, viltį turėti. Gerai, kad yra viltis. Bet, kaip sakoma, ji paguodžia kvailį. Aš tokios vilties neturiu – esu realistas. Taip galvoju: mane tėvai atvedė į šį pasaulį, aš paliksiu savo vaikus, vaikaičius, o pats išeisiu ir – viskas. Mirtis paprasta – miegas be sapnų. Daugiau nieko nėra. Jokių pasakų. Nė vienas iš ten negrįžo, nepasakė, kad kažkas ten egzistuoja. Religija – tik opiumas liaudžiai. Taip patogiau – gali kažkam pasiguost. Man tokios paguodos nereikia – myliu savo draugus, gyvus žmones.

PLANAI. Žmogus visada turi planų – kol gyvas. Pats didžiausias mano planas dabar yra išleisti knygą apie Klaipėdos A.Brako vaikų dailės mokyklą. Ją jau pabaigiau – liko parašyti įžangą. Rašiau trejus metus, gerai, kad neskubėjau – išėjo brandesnė, išsamesnė. Kas dirbo, ką nuveikė, kas mokėsi, ko pasiekė, koks dailės mokyklos vaidmuo visuomenės gyvenime…

Žmogui įdomu gyventi tol, kol kuria. Tad aš galvoju, ką gi daryti toliau. Norėtųsi turėti Klaipėdoje leidinį, kuriame galima būtų padiskutuoti apie šiuolaikinį meną, dailę, parodas, kur būtų ne viena, o kelios nuomonės. Tada iš istorijos taško kada nors bus įdomu pamatyti, kuris gi buvo teisus. Juk mus tik istorija nuteis, parodys, kas ko vertas – mes patys savęs visada pagailėsim. Bet tai – jau ateinančių kartų dalykai. O mes gyvename savo laike ir kaip mokame, taip jį atspindime savo gyvenimu ir darbais, kūryba.

Vizitinė kortelė

Petras Šmitas gimė 1941 m. liepos 3 d. Žemaitijos kampelyje tarp Mosėdžio ir Skuodo miestelių – Simaičių kaime.

1952 m. vasarą šeima persikėlė gyventi į Klaipėdą.

Lankė Udralių pradinę, Klaipėdos 5-ąją vidurinę, vėliau – 1-ąją darbo jaunimo vakarinę mokyklas.

1959–1968 m. mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume (nuo 1998 m. – Vilniaus dailės akademijos Telšių taikomosios dailės skyrius) keramikos specialybės.

1962–1965 m. atliko būtinąją karinę tarnybą.

1968–1971 m. dirbo piešimo ir braižybos mokytoju Klaipėdos 14-oje vidurinėje mokykloje.

1969–1975 m. studijavo menotyrą Lietuvos valstybiniame dailės institute (nuo 1990 m. – Vilniaus dailės akademija).

1971–1976 m. vadovavo Klaipėdos paminklų apsaugos inspekcijai.

Nuo 1976 m. iki šiol dirba Klaipėdos vaikų (nuo 2006 m. – Adomo Brako) dailės mokykloje, moko meno istorijos, dailės ir architektūros istorijos kursą daugelį metų dėstė Klaipėdos universitete bei S.Šimkaus konservatorijoje.

Fotografuoti pradėjo gana vėlai – studijuodamas. Pirmąją fotografijų parodą pristatė 2001 m. Klaipėdos parodų rūmuose. Nuo tol surengė 11 fotopa-rodų – Klaipėdoje, Švėkšnoje, Vilniuje, Kaliningrade (Rusija) ir kitur.

by admin