Palytėjimai

Palytėjimai

Rašytoja Nijolė Kepenienė. Vlado BRAZIŪNO nuotrauka

Sigita Bartkutė

Gyvename gerokai sumoteriškėjusioje socialinėje erdvėje. Darželiuose, mokyklose, universitetuose, kultūros renginiuose ryškiai dominuoja moterys. Tačiau staiga pajuntame, kad moterys kažkur išnyksta, kai atsigręžiame į pačias svarbiausias socialinės veiklos sferas, į meną, į jo lengviausiai suvokiamą formą – literatūrą. Staiga pamatome, kad mūsų pasaulis tiek socialinėje erdvėje, tiek mene yra sukonstruotas pagal vyriškuosius poreikius, pagal vyriškąjį modelį, pagal vyriškąjį užsakymą. Tereikia atsiversti „Stilių“, pažiūrėti „Moterų laimę“ ir t.t. Įtikti vyrams, patikti vyrams, atitikti kuo tobuliau vyrų „pakabuko“ modelį – taip nusakyčiau šiuolaikinę visuomeninę moters vertinimo tendenciją. Todėl bet kokia neangažuota ir neužsakyta moteriškosios saviraiškos forma net mene iki šiol tebestebina ir tebebaugina savo individualiąja pozicija, atveriančia tiek pačiai moteriai, tiek patriarchalinio mentaliteto visuomenei ir moters „ego“ – netikėtą todėl, kad tebedeklaruojamą, deja, kaip tabu: kas besąlygiškai leidžiama vyrams, tas niekada neatleidžiama moteriai… Tad Nijolės Kepenienės romanas 10% improvizacijos (EGLĖ, 2004) jau savaime yra kaip provokacija – moters kūrybinė provokacija. O kadangi jame skleidžiasi tik moters, o juo labiau paauglės, dvasios pasaulis – tai šią provokaciją jau pakelčiau kvadratu. Ne grubiu, matematiniu, o palytėjimų, prisilietimų kvadratu. Moteriškuoju ženklu.

Ažūrinis – lengvai, bet įmantriai išrašytas, todėl itin moteriškas N. Kepenienės kūrybos pasaulis skleidžiasi knygose net patiems mažiausiems, o ką bekalbėti apie poezijos rinkinį „Jos“ arba romaną „Vienatvė dviese“. Naujausioje knygoje 10% improvizacijos tęsiasi moters atsitraukimas nuo moters, pažiūrėjimas į save tarsi iš šalies, vėl ryškinama ir egzistencinė moters vienatvės tema. Tik tai jau atiduodama į poetiško Saulenės vardo šešiolikmetės klaipėdiškės širdį ir mintis. Nors ne visai tiesa tai, ką dabar čia parašiau. Tiksliau būtų romano stilistiką apibūdinti kaip dialogiškumo stilistiką, atsirandančią supinant dar nepažintų erotinių potyrių ilgesį su tais pačiais, jau išsipildžiusiais, potyriais, todėl traktuojamais tik ironiškai ar net sarkastiškai (rinkinyje „Jos“, pasirašytame N.Kliukaitės, subtiliausiai tą atskleidžia ciklas „Laiškai“). Moteriškosios vaizduotės ir patirties dialogas romane, kaip ir visoje aptariamosios autorės kūryboje (pabrėžti norėčiau ir kūrinius patiems mažiausiems – ypač „Tititatos užburti“), vyksta ne analizuojant jo pagrindinę temą, o tik prisiliečiant, palytint tai, kas faktiškai nepalytima… Ir pagyrimas autorei, kad dažnai pajuntama, kada reikia pasitraukti, sustoti arba padaryti pauzę: nebūtų pastarųjų dalykų ir moteriškai daugiažodė, bet itin prasminga melodingo išsisakymo byla kūrinyje virstų tik tuščiakalbe – nebeišeitų ir man konstruoti teksto apie N. Kepenienės kūrybos dvasinius palytėjimus…

N. Kepenienės romanas 10% improvizacijos prasideda sujudinus paauglės pasąmonę – Jautėsi taip, lyg sapne būtų kūkčiojusi – palytint pačią įprasčiausią šiuolaikinės šeimos situaciją: jau įvykusios tėvų skyrybos, jau įvykusi ir naujos poros – viltingai laimingos poros – naujo sambūvio registracija: Vakar mama susituokė su Povilu Variakoju. Tačiau privalome pastebėti, kokie kontrastingi veiksmažodžiai – būsenos, negatyvaus dvasinio pojūčio pirmajame ir protokolinio veiksmo antrajame cituojamuose sakiniuose… Turime perskaityti ir pirmąjį romano sakinį: Saulenė nubudo dar neprašvitus. Tik pastarasis sakinys galutinai įrodo ir žodžių Saulenė bei mama turinio opoziciškumą. Kaip ir I.Simonaitytės knygoje „…O buvo taip“ (labai džiugu, kad N.Kepenienė yra šios rašytojos vardo premijos laureatė) nubudimu užprotokoluojamas dviejų moterų – dukters ir motinos – susvetimėjimo aktas. Šešiolikos metų mergaitė (mergina) ką tik neteko paskutinio iš tėvų – motinos, nes tėvas šeimą išdavė daug anksčiau.

„Žaidžiant“ „pagal civilizuoto Vakarų pasaulio taisykles“, Saulenė buvo priversta pamatyti dar vieną gyvenimo farsą – viešajai opinijai būtiną gyvenimo farsą: tėtis švytėjo kaip naujas pinigas, tarytum gyvenime jam nė nebūtų didesnio malonumo, kaip išleisti buvusią žmoną už vyro. Taigi paauglė nesikapsto vien savo būsenoje, kūrinyje iš karto atsiranda ir ironiškasis matmuo – suaugusiųjų vertinimas iš maksimalistinių vaiko/jaunuolio pozicijų. Beveik visi romane veikiantys paaugliai – iš suirusių šeimų. Itin tragiškai romane pinasi įbrolių ir įseserių santykių motyvai.

Juos, ko gero, jau simboliškai apibendrina berankis Jurgis – Saulenės tėvo ir tikros jos tetos (motinos sesers) „meilės“ vaisius. Jurgio išsigimimas – tai tarsi atpildas už įvykusią dvasinę kraujomaišą, nors fizinės kraujomaišos ir nėra – vyrui žmonos sesuo nėra giminė. Tačiau sesuo paveržia vyrą iš sesers – kas begali būti šiurpiau?.. Pažeistas iš esmės seseriškas moters solidarumas su kita moterimi. Romane imami judinti ir motiniško moters, ir dukteriško moters solidarumo su kita moterimi motyvai – gaila, kad jie dar nepasiekia seseriškumo simboliui prilygstančio apibendrinimo Giluminiai genetinės destrukcijos, kylančios tik iš moters, motyvai netgi šiuolaikinėje lietuvių moterų literatūroje beveik negirdimi. Todėl N.Kepenienė yra itin novatoriška, kai leidžia, kad šiuo aspektu prabiltų būtent moteriškoji patirtis… Puiku, kad idealiniams paauglystės ieškojimams romane suteikiamas ir pozityvūs pamatai – moteriškąją mergaičių laikyseną pirmiausia koreguoja šviesioji Saulenės močiutė. Gražiai ir vietoje atsiranda lietuviškai ciniška sapno ne sapno bobunytė žaliu apsiaustėliu, kurios „raganiškieji“ kreipiniai/keiksmai – šiurena paklotine, kauline lovatiese, bernų balalaika, apseilėta pacacka… – tampa tiesiog negailestingu merginos įsivertinimu. Ir pagaliau pateikiama daugybė moteriškojo pasirinkimo alternatyvų – antikinės literatūros moterys… Visa tai romane apibendrinama kaip močiučių, prosenelių ir pro-pro-prosenelių išdidi atmintis. Opoziciška vyriškajai patirčiai atmintis. Bet atmintis, neegzistuojanti be vyrų.

Moteris ir vyras. Moteris už vyro. Būtent šiais aspektais antroji motinos santuoka tampa stipriu postūmiu paauglės moteriškajai savistabai. Imami naujai lytėti ir matyti ne tik savo ir savo bendraamžių draugių bręstantys kūnai, bet imami stebėti, analizuoti ir vyrų prisilytėjimai prie moters. Romane vietos randa ir smalsusis „pikantiškasis“ „lindimas“ į motinos „pirmosios nakties“ paslaptį: …gal girdėjai, ką jiedu su tavo motina naktį veikė?, ir apskritai į paslaptį, kodėl šiuolaikinės moterys veržiasi už vyrų… Moteriškai nustebus „fotografuojama“ ir visai nauja kitos moters būsena: mama atsuko į Saulenę pajaunėjusį profilį… Ir čia pat fiksuojami jau grynai jusliniai – savieji, individualieji moters erotiniai išgyvenimai… Saulenei leidžiama patirti ne tik vėjų pamušalo Kosto, ne tik princo Nerijaus pagraužta širdimi bučinius, ne tik naują santykį su šokio partneriu: Gal turėjo paglostyti to didelio vaiko galvą? Paguosti? Bet tos adatikės tarpkojy (kaip tai nauja ir netikėta lietuvių literatūroje, bet ar ne gražu?)… Šiuolaikinei paauglei leidžiama išgyventi ir mylimo vaikino lytinį aktą su konkurente, aprengta Saulenės sceniniu kostiumu (mylimasi ne su ta, su kuria mylimasi?), bei pamatyti tėvą – gyvenimo lošėją, atraišiojantį striptizo šokėjos korsetą. Nežinia, ar demonstruojamas „vyriškumas“ nesidrovint net dukros dar neskiriamas ir antrajai žmonai, stebinčiai tolstantį sutuoktinį slapta (N.Kepenienė virtuoziškai derina absoliučiai skirtingus moters potyrius)… Net nespėjus įsibėgėti kūrinio veiksmui Saulenės patiriamas ir gašlusis gladiatoriaus brutalumas per tiesioginį kontaktą su mokytoju Povilu Variakoju – patėviu. Per pastarąjį personažą romano įtampa ima augti dar grėsmingesnių dvasinės kraujomaišos prognozių linkme. Tačiau siūlau skaitytojui patirti tai skaitant kūrinį, o ne jo recenziją…

Romano 10% improvizacijos Saulenė – ne tik be tėvų (o galiausiai ir be namų) likusi duktė, ne tik į naują brandos pakopą įžengusi šiuolaikinė paauglė, kuri jau moka racionaliai konstatuoti: hormonai – kai draugė ima guostis: „Supranti, many tarytumei kažkas sproginėja“… Kaip ir dauguma N.Kepenienės kitų kūrinių mergaičių, taip ir Saulenė – stiprios meninės prigimties individualybė. Tokie pat ir jos draugai – dailininkė Vilma, muzikalusis Kostas, šokėjas Nerijus ir kt. Ne veltui ir knygos pavadinimas toks. Kūrybinė saviraiška – labai stipri naujausio N.Kepenienės kūrinio siužetinė gija. Tikrumo paieškos gija. Kaip didžiausia panieka bet kokiam melui nuolat skamba romane reiklusis Kosto: saviveikla! Tikrumo ieškojimas meninės raiškos formomis – tai svariausia vertybinė alternatyva, kuria lyg ir galima išpirkti tas kaltes, kurias ant vaikų/paauglių pečių suverčia suaugusieji dėl pasimetimo egoistiškoje savo būtyje. Meninių formų tikrumas – tai visapusiškasis, žmogiškasis tikrumas: per žodį, per muziką ir ypač per šokį romane atgyja tik šviesusis, tik pozityvusis žmogaus „ego“ – altruistinis Meilės „ego“. Staiga pajuntama, kad atsiranda net šimtaprocentinės improvizacijos galimybė – absoliuti individo laisvės galimybė, kai net scena, skubrių kojų nutrypta ir nuspardyta, pasirodo esanti judviejų Rojus. Kūrybos aktas, prilygstantis grįžimui į Rojų, N.Kepenienės romane yra aktas judviejų. Moters ir vyro. Tad neverta knygoje ieškoti feministinių pasaulio be vyrų iliuzijų. Žaviausia vis dėlto, kad ši autorė apgina moters teisę būti absoliučiai laisvai, nuo vyrų nepriklausomai asmenybei, bet per itin subtilius palytėjimus, prisilietimus (deja, kartais neišvengiama ir kategoriškų etikečių – pasiklydęs savo smegenų vingiuose) tą teisę paradoksaliai ir paneigia teiginiu, kad nėra didesnės laimės moteriai kaip laimė priklausyti vyrui….

Į kokią lentyną dėsime naują N.Kepenienės knygą? Knygą apie mūsų vaikus, kuriems lemta spręsti (kaip ir apysakoje mažiesiems „Išgelbėk mane“) mūsų suveltų gyvenimų problemas, bet knygą jau ne vaikams… Vaikiškai skaidrią ir skaisčią knygą, bet knygą, hormonų audromis jau sudrumstusią, o suaugusiųjų prisilietimais ir apdergusią paauglišką mūsų vaikų pasaulį… Šiuolaikiniams suaugusiesiems tikrai jau per naivią knygą… Per naivią gal net ir daugumai šiuolaikinių paauglių… Beje, ir mano, kaip kritikės, labai rimta pastaba knygos autorei – romano (beje, dėl kūrinio priskyrimo šiam žanrui irgi ginčyčiausi) kai kuriose vietose veiksmas pernelyg „suvaikėja“ – ypač knygos pabaigoje jutau ne gyvenimo idealų, ne savo vietos tarp moterų ir pasaulyje ieškančios merginos išgyvenimus, o tarsi dalyvavau karnavaliniame „Tititatos užburti“ žaidime… Net rokeris/baikeris atpažįstamas iš ten… Neišlaikius jaunatviškojo gyvenimo pajutimo pusiausvyros, knygoje daug kas sugriaunama, nes taip, kaip leidžiama elgtis su skaitytoju vaiku, nebegalima elgtis su skaitytoju – jau jaunuoliu. Juk ne be N.Kepenienės įžvalgumo atsirado romano veikėjos Vilmos replika istorijos mokytojui, pavadinusiam šešiolikmečius vaikais? Beje, teksto stilistiką turėjo kontroliuoti ir kūrinio muzikanto Smiliaus šeima, kurioje motina už romano protagonistę Saulenę netgi jaunesnė… Tad, jei ne jaunuolių būsenos supaprastinimai, jei ne kai kurie redagavimo riktai, tai 10% improvizacijos būtų reto grožio jaunimo literatūros, deja, bibliografijoje nebeegzistuojančios literatūros, palytėjimai, atsiveriantys per moteriško ilgesio ir moteriškos patirties dialogiškumą. Pirmojo viršelio ir jo atlankos nuotraukose tą dialogiškumą meistriškai pagauna A.Stanevičius. Žaismingai ir pikantiškai „smailai“, bet pakankamai ir susirūpinus – kaip kad to ir reikalauja pastaroji N. Kepenienės knyga. Todėl šį kūrinį dėčiau į lentyną, kurios pavadinimas „Šeimos literatūra“… Bet ar ši lentyna šiandien bėra?..