Pamąstymai apie tauriąsias žiurkes

Pamąstymai apie tauriąsias žiurkes

Alma Riebždaitė

Kaip visisiškai naivus žmogus, leisiu sau paklausti – o kas yra tas literatūrinis gyvenimas? Kas slepiasi už šitų žodžių ? Kad būtų aiškiau, turiu pasakyti, jog jokio literatūrinio gyvenimo aš negyvenu, bent nejaučiu jo gyvenanti. Tiesa, keletą kartų teko tą literatūrinį gyvenimą paliesti, atsargiai pačiupinėti, bet nieko daugiau tarp mūsų nebuvo, na, gal vienas kitas nekaltas bučinukas.

Gyvenimas, literatūrinis, na, nieko nėra šiurpiau. Niekam nelinkėčiau gyventi literatūrinio gyvenimo. Juk tai netikras, dirbtinis gyvenimas. O, be to, žmonės, gyvenantys literatūrinį gyvenimą, yra vadinami knygų žiurkėmis. Bet rask dabar tu taip lengvai tą knygų žiurkę, dabar visos žiurkės įjunkusios į maistą, pardavimą ir daiktų į savo urvą tempimą. O tauriosios knygų žiurkės yra įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą, nes tai tos žiurkės, kurios turi laiko. Laikas yra esminis bruožas, skiriantis tauriąsias žiurkes nuo paprastųjų graužikių.

Todėl tarybiniais laikais (kažkada) apie knygų žiurkes ir buvo madinga kalbėti su panieka (nors jos to niekada nebuvo vertos), nes, matyt, jos nepalaikė ideologinio socialistinio tonuso ir ne itin noriai piešė tik šviesaus rytojaus vaizdą, o šiandien jos yra viskas, kas tik nori, bet svarbiausia – turtingos laiko. Turiu pabrėžti, jog tauriąja žiurke vadinu ne šiaip knygų rijiką, o tą, kuris neeikvoja laiko tuščiai. Tik nesupraskite neteisingai, neeikvoti laiko tuščiai visiškai nereiškia aktyviai gyventi įprastine šio žodžio prasme. Tai laikas, kai žiūri į debesis, vaikštai miške, kontempliuoji aplinkoje vykstančius reiškinius, nesijaudini dėl įprastinių svarbių ir neatidėliotinų reikalų, vaikštai pajūriu, kai kiti tuo metu aria kaip juodi jaučiai ir kitokio gyvenimo neįsivaizduoja. Skiri laiko vaikams ir artimiesiems. Be abejonės, randi laiko knygai. Tauriajai žiurkei laikas nėra daiktas, ji laiko nei randa, nei skiria, laikas nėra niekaip įvardijamas, nes tai natūrali buvimo forma, laiko refleksijos paprastai būna švelnios, lyriškos.

Įtemptoje konkurencinėje visuomenėje, gyvenančioje rinkos sąlygomis, kur didėjančios gamybos apimtys verčia didinti pardavimų apimtis, ir priešingai, taurioji žiurkė taip pat nėra pageidautina, ką ir sakyti – ji tiesiog progreso stabdys visuomenėje, kur reikia dirbti, parduoti, pirkti, ir visa tai vainikuoja vaiskus lengvą euforiją sukeliantis žodis – kuo didesnis vartojimas. Vartoti reikia daugiau ir daugiau, nesvarbu ko, svarbu – vartoti, tai pateikiama net subtiliomis rafinuotomis formomis. Mat tauriajai žiurkei gali toptelėti mintis ir apie saiko jausmą ir nedovanotinas poreikis – sustoti. Įsivaizduojate – sustoti? Ne, ne, kai viena taurioji žiurkė sustoja, niekas nepasibaigia, ji tik iškrenta iš vadinamojo gyvenimo konteksto.

Kad ir ką besakytume, bet literatūrinio gyvenimo sąvokos neišvengsime. Jis vis tiek kažkaip egzistuoja, šituo žodžiu įvardijame tam tikrus vykstančius reiškinius, tam tikras iškylančias gyvenimo formas. Nežinau, paralelines, iškylančias akimirkomis, ar tai tiesiog vienas iš daugybės mūsų gyvenimų, mūsų veidų. Gali būti, jog literatūrinis gyvenimas egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų, mes galime į jį įsilieti, įnešti kažką naujo ar priešingai – būti konservatyvūs, saugoti tradicijas. Greičiausiai taip ir yra. Tiesa, jis gali būti sustingęs.

Arba dar kitaip. Literatūra gyvena savo gyvenimą. Literatūrinį gyvenimą gyvena eilėraščiai, knygų herojai, įvairūs lyriniai ir nelabai subjektai, taipogi princai ir princesės, raganos, pasakų Sigutė, dvylika brolių juodvarniais lakstančių, Joniukas ir Elenytė, koks Bebenčiukas, ko gero, literatūrinį gyvenimą gyvena koks garsus rašytojo vardas ir su tuo susiję įsivaizdavimai, bet ne jis pats, konkretus asmuo.

Gali būti, jog šuo pakastas dar ne čia. Kodėl mums svarbus literatūrinis gyvenimas, pati literatūra? Per ją galime kalbėti apie mums aktualius dalykus, apie pasaulį, medžius, gėles, pagaliau žmogų, jo būvį, egzistenciją, netgi pakovoti už tai, kas mums atrodo brangu, amžina, šventa. Todėl mums tokia svarbi literatūros, kaip tokios, galimybė. Juk literatūra ne vien žodžių žaidimas; grynąją formos estetiką sunkiai įsivaizduoju. Smilgos, jūros akmenėliai gal ir galėtų būti grynosios estetikos objektais. Mūsų kūrybinė kalba pilna nuotaikų, minčių, jausmų, patyrimų, nuostatų… Štai prieš mane stovintis arbatos puodelis nuostatų neturi jokių. Aišku, tai ne taip elementaru, kaip atrodo, nes aš tikrai abejoju, ar puodelis neturi jokių nuostatų. Na, neturi, neturi, chmmm… Klaidūs tie žodžiai, kaip klaidus gali būti miškas.

Tačiau literatūrinis gyvenimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip publikavimasis tam tikruose leidiniuose, kitu atveju – dalyvavimas renginiuose, knygų pristatymuose, kūrybos vakaruose ir kt. Tai viešasis, sakyčiau, oficialusis literatūrinio gyvenimo aspektas. Jį galima lyginti su mažyte aisbergo dalimi, kyšančia iš vandens. Bet, man regis, kad tai būtina, bet ne pati įdomiausia literatūrinio gyvenimo dalis.

Provincijoje galima suburti grupę moksleivių ar šiaip grupelę bendraminčių žmonių (su suaugusiais sunkiau), rengti kamerinius vakarus vietiniuose kultūros namuose ar kur laukuose prie laužų, pradėti leisti leidinį, kažką pasikviesti, kažkur išvykti – štai tau ir literatūrinis gyvenimas, kas be ko, ir labai įdomus gyvenimas. Tie visi nosių sukišimai, intymūs pasišnibždėjimai ar skausmingi pasignaibymai – kiek jie suteikia pilnatvės!

Vietinės reikšmės leidinys yra vienas iš literatūrinio gyvenimo požymių. Klaipėdiškiai turi „Gintaro lašus“ ir gali jais didžiuotis, jie gali kurti savo literatūrinę atmosferą, turi kur pasireikšti. Todėl tai reikia visapusiškai stiprinti ir palaikyti. Su pagyromis nepadauginti. Be abejo, literatūriniam gyvenimui galima priskirti susibūrimus virtuvėje ar baruose, prie vyno taurės ar alaus bokalo. Viena iš sąlygų – turi skambėti gera muzika. Žolė iš esmės nebūtina.

Klaipėdos, kaip ir kitų didmiesčių, literatūrinio gyvenimo orbitoje jau sukasi stambaus kalibro žvaigždės. Tokių nesubursi, tokie nesibūriuoja, šiaip malonūs, mandagūs žmonės. Nereikia didelio astronominio išsilavinimo, kad žinotum, jog kiekviena žvaigždė sukuria savo traukos lauką, apie ją sukasi planetos ir mažesni dangaus kūnai. Manau, kad situacija visiškai aiški. Žvaigždė gali ir nieko nedaryti, jai užtenka tik spindėti, skleisti iš savęs per šviesmečius sukauptą dvasinę energiją. Tai netgi patraukliau. Žinoma, žvaigždžių yra įvairių, vienos šaltos ir spindi, kitos skleidžia šilumą, dar kitos globėjiškos… Tiesa, dažniau jos būna ironiškos, gan skeptiškai nusiteikusios, vertinančios atstumą. Jos yra labai labai protingos. Jose gyvena vaikai. Bet taip gali ir nebūti (tai tik vienas iš mitologizavimo pavyzdžių)…

Literatūrinį gyvenimą nuolatos judina to gyvenimo trokštančios žuvelės. Vis prisimenu tuos bandymus kažką daryti, burtis ir kaip tie dar neprasiskleidę žiedai nuvysdavo… Tas nepiktas tylas. Žinoti galime daug, ir kaip rašyti, ir ką rašyti – bet parašyti, štai kur klausimas! Tai absoliučiai privati zona, kai lieki vienui vienas su savo demonais ar be jų. Tada turi taip trintis, kad išskeltum kibirkštį. Ką apie tai galima pasakyti? Žinoma, galima skaityti ir aptarinėti kūrybą, bet subrendę žmonės, paprastai kritikai, labai jautrūs (gal priešingai – nesubrendę), bet kad lyg ir gaila savo genialiąsias mintis pamėtėti liaudžiai… Ir vėl – daugelis tų minčių yra žinomos, o individualaus recepto nepritaikysi…

Kaip išjudinti tą mūsų literatūrinį gyvenimą, parašyti ir pasiūlyti negalima, bus labai neįdomu. Reikia tiesiog rašyti ir judinti. Geriausia pradėti nuo moksleivių arba studentų. Arba dar geriau – nuo savęs. Kaip Andrius Mamontovas – ėmė ir išvažiavo į „Euroviziją”.

by admin