Pamilau

Pamilau

Daiva Molytė-Lukauskienė

Ką galima mylėti?

Vyrą, moterį, merginą, senelį, profesorių, lakūną, princą, sekretorę, administratorę, direktoriaus pavaduotoją, projektų vadovę, poetą, rašytoją, režisierių, mergišių, prostitutę, šunį, katę, pelę, žuvelę, dukrą, sūnų, miestą, kaimą, geležinkelio stotis, mašinas, namus, medžius, gėles, šunis, kates…

Pamenu, garsus poetas rašė, kad jam kartais užtenka žinoti, kad kažkur, tolimam pajūry, gyvena moteris, paskendusi savuosiuose rūpesčiuose, augina vaikus, prekiauja sekmadieniais Blusų turguje uostamiestyje, prie Parodų rūmų: žaisliukais, pilimis, katytėmis, drakonais, iš ekologiško plastiko pagamintais miniatiūriniais slibinais. Ir viskuo, kas kadaise džiugino jų šeimą.

Ech, kvėpavimas į marmurą, granitą, cementą, akmeninį senamiesčio grindinį, sprogstančius medžius, ūžiančias mašinas, liūliuojančius vandenis, karklus, krūmus, žoles.

– Aš giedosiu paukšteliu ir bildėsiu būgneliu, – lengvai ir tyliai niūniavo tarsi susigėdusi šešiametė prie senamiesčio bronzinio peliuko, mažiausios miesto skulptūros, kurią neseniai aplaužė vandalai. Peliukas buvo pritvirtintas prie granito pakylos, ant jos užrašyta: „Mintis paversk žodžiais ir žodžiai taps stebuklais“. Neliko užrašo dalies, neliko stebuklo. Neliko ir laimės sagų, kurias saugojo bronzinis kaminkrėtys ant stogo. Kažkam iki pilnos laimės pristigo tik tų keliolikos guzikėlių, kurie puošė senamiesčio sieną, į kuriuos meiliai ir viltingai žiūrėdavo kiekvienas čia stabtelėjęs ir sugalvojęs norą.

Aš giedosiu paukšteliu ir bildėsiu būgneliu… Skambėjo ausyse žodžiai keliaujant pro „Meridianą“ Biržos tilto link. Pro skulptūrą žvejui, pastatytą priešais buvusią rotušę. Iš miesto fontanų tryško vanduo.

Pirmoji žaluma, pirmieji žiedai, naujosios Dangės krantinės, vestuvininkų būriai, įsimylėjėliai tarsi pavasariniai paukščiai čiulbantys, ulbantys, klykiantys. Meilė, meilūs, mylėti… Myliu ją, po septyniolikos metų galiu garsiai ir romantiškai šaukti tarsi laukinukė, tarsi naivuolė iš atokiausio užkampio. Galiu tyliai bambėti, niurnėti piktai, skausmingai, grėsmingai. Bet myliu, pamilau ją…

Prisipažinti sunku. Ne kiekvienas išdrįsta pasakyti tai, kas yra jam svarbu. Pasakyk man. Nesakyk…

Tarsi žiūrėčiau į paveikslą, kabantį ant baltos parodrūmio sienos. Anot senosios žemaitės, atidžiau paveiziejus, matyti, kad darbas senas, tik data ištaisyta. 2011-ieji?

Gelsvas popierius, banalus siužetas. Jo nėra, nieko jame nėra. Tik veidas, nepažįstamosios veidas, tik dėmės ir linijos. Grafitas, anglis ir trintukas.

– Taigi teptukus nuvalė į drobę, – šypsosi smagi galerininkė, stabtelėjusi prie kito, provincijos dvaro rūmų tapytojo šedevro.

Išties didžioji dauguma profesionalių dailininkų darbų parodoje priminė nelaimingų studenčių ilgesingas kančias Dailės akademijos labirintuose. Argi tiek naktų ir dienų reikėjo nerimastingai ieškoti ir nesurasti? O gal blogai aiškino, gal blogai mokė, mokėsi, mokėjo, kad šiandien sustingus prie kūrinio prestižinėje erdvėje į galvą lenda tik tokios mintys? Meilė menui?

Tarsi panirčiau po vandeniu, iškilčiau ir nuplaukčiau tolyn. Prieš srovę. Tarsi pirkčiau žalvarinių monetų kolekciją.

– Kokia kaina? Kiek galėtų tai kainuoti? – klausinėjo drūtas vyriškis Blusų turguje pardavėjo.

– Neparduosiu tau pomidorų, – įžūliai tėškė moteriškė senamiesčio turguje. – Pirk tuos, kuriuos aš tau sudedu į krepšį. Nesvarbu, kad suvytę. Visos jūs norite gražių, sveikų, raudonskruosčių, – plyšavo po plastikiniu stogu.

Tai bent meilė – pomidorams. Meilė nemeilė – perkama, neparduodama.

Myliu ją tik tokią, kokią atradau po septyniolikos metų, vaikštinėdama Dangės krantinėmis su bičiule mokslininke, atvykusia iš kito miesto… Kartais tereikia išeiti iš namų su viešnia, kad atrastum iš naujo Klaipėdą.

Ji rimta ir džiazuojanti, nuolatos dvejojanti, abejojanti. Išeinanti ir sugrįžtanti. Ieškanti, surandanti ir atrandanti, kartais prarandanti. Saulėta ir vėjuota. Sausa ir šlapia. Šalta ir deginanti, o kartais įkyrokai moralizuojanti šiukšlėmis ir tepalo dėmėmis ant šaligatvio, šalia batų parduotuvės ir šokių salės. Tarsi šviesa ar laužas kopose, tarsi jaunas mėnulis virš miško, kurį regiu pro svetainės langą. O pilnatį matau virtuvėje, virš raudonų plytų daugiabučių. Miesto realijos. Su ventiliatorių gausmu ir ūžesiu, gaisrinių, greitųjų pagalbų, policijos sirenų šauksmu ir švyturėliais.

Šiandien ją pamilau, o rytoj galbūt nekęsiu…

by admin