Pamoka, arba “Aš – runkelis; tu – runkelis; jis, ji – runkelis…”

Esė

Pamoka, arba “Aš – runkelis; tu – runkelis; jis, ji – runkelis…”

Arūnas Spraunius

Gali būti, tai – tik asmeniškumai. Tačiau vis dėlto. Prieš kurį laiką teko keliauti į susitikimą su skaitytojais Tauragės ir Pagėgių kraštuose. Buvusi kurso draugė nutarė pasinaudoti mano atvykimu ir organizavo literatūros pamoką su “gyvu” rašytoju. Ji dirba dešimtmetėje mokykloje, kurioje – kiek daugiau nei šešiasdešimt mokinių. Pati mokykla – nedideliame miestelyje šalia Pagėgių ir Tauragės savivaldybių ribos.

Į tą pamoką susirinko turbūt pusė mokyklos vaikų ir dalis mokytojų. Be abejo, mokiniai turėjo užduotį susirinkti medžiagą (daugiausia – atvykėlio gyvenimo faktus) būsimam rašiniui – gali būti, tokiu būdu renginio organizatorė, šiaip jau patyrusi ir, kaip pati sakė, mokyklos vaikams vis ką nors “atvežanti”, norėjo paskatinti dialogą, mat jo galimybe abejojo. Atrodo, abejojo ne tik dėl rašytojo tekstų, kurie tos mokyklos vaikams galėjo pasirodyti nelabai suprantami (daugeliu atvejų iš tiesų taip ir buvo), tačiau ne mažiau ir dėl priežasties, kurią tiktų įvardyti žodžiais “išankstinis, kategoriškas nusiteikimas”.

Tą nusiteikimą galima buvo pajusti iškart, tik įėjus į klasę, pakako pamatyti daugumos vaikų žvilgsnius. Jie, tie žvilgsniai, bylojo apie aiškų ir stiprų nepasitikėjimą atvykėliu, “svetimu”, ir viskuo, ką šis ruošiasi pasakyti. Dar – varžymąsi, susikaustymą, savotiškai persipynusį su panieka “kitokiam” (ironija šiuo atveju būtų labai gerai). Nesunku nuspėti, kad pasirodęs to miestelio gatvėje, tarkime, kokį šeštadienio vakarą būčiau nužvelgtas gerokai “stipriau”, ir ne tik nužvelgtas. Iškart supratau, jog per daug tų jaunų žmonių savo tekstais nevarginsiu.

Nežinau, ar jiems, vaikams ir mokytojams, tas susitikimas buvo įvykis. Buvau įtikinėjamas, jog “padariau įspūdį, manęs klausėsi, kitais kartais būna dar ne taip” (tiesą sakant, nelabai supratau, “kaip”, nes tąkart nieko erzinančio ar žeidžiančio nepatyriau; nebent provokuojančiai kai kada elgiausi pats). Bet tai gali būti paprastas jaudinimasis, kad “svečias” ginkdie neįsižeistų.

Be abejo, galima atlaidžiai, eksperto tonu tarti, kad tie vaikai “daugiau nieko nematę, nežino; nieko nepadarysi” ir t.t. Kad tie vaikai užguiti buities, tėvų nevilties, girtavimo, turėtų būti aišku ir ne “ekspertams”. Buvo toje pamokoje toks, sakyčiau, simptomiškas momentukas, kai atvykėlis pabrėžtinai, pasitikėdamas savimi pasakė, jog tik išsilavinimas gali suteikti geresnio gyvenimo viltį. Nuo auditorijos dvelktelėjo šaltuku, sugrįžome į pradines pozicijas, atsargiai ręstas pokalbio statinys akimirksniu sugriuvo – negelbėjo nė mokytojų kiek desperatiški raginimai “klausykit, vaikai”.

Taigi vaikai toje mokykloje jau yra kategoriški ir įpratę gintis net ir tais atvejais, kai jų niekas nepuola, o tokie dalykai kaip kitoniškumas, laisva laikysena jiems jau (!) kelia siutą. Kažin ar labai suklysčiau taręs, kad tokių mokyklų tolimesniuose miesteliuose, vargingesniuose priemiesčiuose yra ne taip jau mažai. Gali būti, jog toks ir yra nevilties veidas. Pridėkime, ankstyvos nevilties. Tą neviltį mes, prakutusieji, vadiname “runkeliais”. Kadangi gyvenimo kokybė, taisyklės mūsų sėkmės entuziastų visuomenėje nustatomos pagal prakutusiųjų galimybes ir papročius, atokių miestelių, skurdesnių priemiesčių publikai jie paprasčiausiai primetami. O kadangi terliotis nėra laiko (reikia “daryti karjerą, pinigus…”), ta lietuvių dalis paprasčiausiai lieka “už borto”. Jų galimybės, kasdienis gyvenimas, bėdos paprasčiausiai niekam nerūpi ir yra nežinomos net tiems, kurie nustato taisykles. Tie žmonės toli, jų santykiškai nedaug, tad jiems laiko atsiranda “vėliausiai” arba neatsiranda visai.

Kad nežinoma, patvirtino vienas man pačiam stulbinantis atradimas. Juk prieš 15-17 metų aš pats buvau mokytojas atokioje šiaurės Lietuvos mokykloje, ir tada tokie pat neprielankūs, nepasitikintys žvilgsniai manęs nestebino, netrikdė ir buvo visai suprantami. Pasirodo, jog tą penkių metų laikotarpį aš paprasčiausiai “pamiršau”. Teko sutrikti, kad prisiminčiau. Bet juk akivaizdu – daugybei žmonių tai tiesiog nerūpi ar net juos erzina, ir santykis nusakomas elementariai ir paniekinančiai: “runkeliai”. Įdomu, kur čia “visuomenės solidarumas”?

by admin