Pasakyk, žuvie, svajonę savo
Viduje kažkas sprogo. Jam atrodė, kad visas jo kraujas tai subėgdavo į kulnus, tai į gerklę, ir vėl atgal – lyg švelnus šiurpuliukas. Akyse tyvuliavo raudona spalva. Ausyse vien kylančių aukštyn oro burbuliukų garsas. Jokūbas stipriai užsimerkė, išeikvodamas paskutines jėgas. Galvoje suspengė ir tapo kurtinančiai tylu. Viskas griuvo: išlaisvinti prisiminimai šokdino, kaip niekad, stiprius pojūčius. 24 metai atminties…
*
Baltas plastmasinis stalas su „Coca – Cola“ skėčiu prie parduotuvės. Lydeka ant jo – didelė, su skyle šone. Vasia priešais – su rusišku akcentu, smarve iš burnos ir geltonais dantim. Katia, pardavėja, girgždančiu nuo rūkymo balsu, parduodanti skolon, bet tik ne gėrimus. Stiprus alus gerklėj ir butely. Saulė virš kaimo ir dulkėtas oras, kaip ir kelias. Vakar buvo eilinė diena.
*
– Tai bus tėvui staigmena, – sklinda žodžiai pasigavę šypseną.
– Jo… Jis gi žvejys do grabo lentos, – į ausis Vasios smarvė.
– Jo… Netoli jam jau grabas…
– Kad kelias nedulkėtų!
Rasą gerklėj nuplauna degtinė. Gera.
Vasia bagažinėn sudeda daiktus: butelis degtinės, šautuvas su žeberklu žuvims, oro balionėlis. Sužvanga raktai ir po keliolikos minučių plaučius užpildo drėgnas oras. Irkluojam ir geriam pasikeisdami.
– Čia turėtų būt, – šypsosi, linguodamas galvą, Vasia, – Bandysi?
Šaltoka. Darom po 100. Nusirengiu – dar šalčiau – dar po 100. Rytų saulė glosto silpnai, bet švelniai, kitaip negu degtinė. Užsidėjęs ekipuotę, neriu.
Visada svajojau tėvui padovanoti žuvį. Ne šiaip žuvį, o didžiulę, tokią, kokios jis nėra matęs per visa savo gyvenimą. Ko gero, tai jau bus paskutinė jo matyta žuvis. Laikas mirt jau… … traukia koją… Nieko, ryte taip dažnai būna. Reikia patrinti…
Kažkas susipainiojo. Reikia sutvarkyti. Spiriuos aukštyn, jaučiu dūrį į pilvą. Nejaugi aš… nusišoviau? Traukia žemyn. Skauda. Traukiu žeberklą. Kraujas plūsta laukan. Vanduo veržiasi į pilvą. Susilieju su ežeru…
Viduje kažkas sprogo. Atrodo, kad visas kraujas subėga tai į kulnus, tai į gerklę, ir atgal – švelnus šiurpuliukas. Akyse raudona. Užsimerkiu. Galvoje suspengė ir tapo kurtinančiai tylu.
Tamsu ir tylu.
*
– Jokūbai! Eikš čia.
– Ką, tėti?
– Žiūrėk, kokią žuvį pagavau.
– Oho! Mano ūgio.
– Stokis čia, pažiūrėsim kas didesnis.
– Didesnė už mane!
Užvertęs galvą, tėvas juokiasi – daug ir garsiai. Mama, sunėrusi rankas, stovi tarpdury ir šypsosi.
