Skrendu, aš.
Virš galaktikos skeidžiamos šviesos.
Pajuntu save,
Lyg būčiau tyrame,
Žiauriame teismo lauke.
Stoviu aš, Dievas ir tikrovė.
Niekas jau nebekalba,
Nes ir taip pasakė ,
Jau per daug.
Žingsnį žengsi,
Pralaimėsi.
Bet juk taip smalsu.
Tam žmogus ir buvo gi sukurtas,
Pamėginti ir numirti.
Jei aš būčiau tavimi,
Mėginčiau būti savimi,
Nes pasaulis užsikrėtęs,
Ir galbūt yra ta meilė,
Vienalytėj formoj.
Atskirtas visatos atstumu.
Laukia kol tu žengsi žingsnį,
Ir numirsi be kančios.
egisrasiukas
