Pasaulis pagal Endį Varholą

Pasaulis pagal Endį Varholą

JAV poparto dailininko E.Varholo fotoportretas, 1974-aisiais padarytas Helmuto Niutono.

Kęstutis Meškys

Vieno žymiausių XX amžiaus menininkų, JAV poparto dailininko Endžio Varholo vardas (Andy Warhol, 1928-1987) iki šiol kelia vieniems susižavėjimą, kitiems atvirą panieką ir net pasibjaurėjimą. Neseniai teko matyti jo kūrinių parodą, priminusią jos autorių – jo gyvenimą ir kūrybą.

Išsiliejo į gatves

Apie šį menininką – ryškiausią poparto atstovą – išgirdau gal prieš du dešimtmečius, kai į buvusią Sovietų Sąjungą, į Ermitažą pirmą kartą atkeliavo Amerikos moderniojo meno paroda. Tuomet šalia R.Lichtenšteino, R.Estes, R.Raušenbergo ir kitų žymių menininkų darbų kabojo ir didžiulės, prekybos centro lentynas su eilėmis išrikiuotų kokakolos buteliukų primenančios E.Varholo drobės. O ir pačių tos parodos salių šurmulys buvo panašus į kokio nors naujo šiandieninio “Akropolio“ atidarymą. Tad apie net menkiausią meditavimą, kai į nugarą rėmėsi tokių pat meno mylėtojų alkūnės, negalėjo tuomet būti nė kalbos.

Sėkmė nusišypsojo tik prieš savaitę, kai į Peterburgą iš JAV, iš Pitsburgo Endžio Varholo muziejaus, vėl atkeliavo šio dailininko darbai. Peterburgo Rusų muziejaus Marmuro rūmų salės šį kartą pasitiko nykia tuštuma ir aibe vakarykščiam homo sovieticus spindesį praradusių etikečių, reklaminių ženklų ir šou žvaigždžių atvaizdų. Tarsi tas mūsų išsvajotas E.Varholo vartotojiškas pasaulis šiandien iš parodų salės išsiliejo į šio elitinės kultūros išdidumą praradusio didmiesčio gatves, aikštes ir patvorius, virsdamas mirgančiomis pepsikolos iškabomis, naujų Holivudo filmų reklamomis ir tuščiomis importinio alaus skardinėmis tarpuvartėse. O juk šiuose rūmuose dar vakar buvusio Revoliucijos muziejaus stendai bylojo apie greitą kapitalizmo, vartotojiškos visuomenės žlugimą. Tad gal tiesa, kad komunizmą nugalėjo ne pasiaukojantis kovotojų už demokratiją judėjimas, o skardinė pepsikolos. Nugalėjo tas pasaulis, kurį taip išradingai ir kūrybingai šlovino E.Varholas.

Bjaurusis ančiukas

M.Džagerio portreto variacijos (1975).

Gimęs 1928-aisiais emigrantų iš Slovakijos šeimoje, E.Varholas nuo vaikystės nepasižymėjo išoriniu patrauklumu ir buvo tarsi bjaurus ančiukas iš jo taip mėgstamų Disnėjaus multfilmų. Gal todėl mokyklos lankymas, kur laukė patyčios, jam buvo tikra kančia. Ne kaip jam sekėsi ir mokslai. Tačiau nežabotas talentas, išblyškęs veidas ir ironiškas protas dar bestudijuojant Karnegio technologijos institute pelnė jam “inteligentiško triušio” pravardę.

Baigęs dizaino mokslus, ambicijų pilnas jaunuolis ilgai nedelsė ir jau 1950-aisiais atvyko į Niujorką. Už aštuonis dolerius išsinuomavęs studiją, jis jau po kelių dienų susirado reklamos kūrėjo darbą prestižiniuose „Glamour“, „Vogue“ ir „Harper’s Bazaar“ žurnaluose. Čia ir atėjo pirmas svaiginantis pripažinimas, reikšmingos premijos ir pažintys. Jis mėgavosi pirmąja šlove, nepraleisdavo nė vienos parodos atidarymo, lankėsi galerijose ir prezentacijose. Kaip pats prisipažino, jei Niujorke organizuotų iškilmingą tualeto atidarymą, jis tikrai nepraleistų ir jo.

Jau tuomet E.Varholas pasižymėjo ekstravagantiška, skandalinga elgsena, sumaniai mokydamasis savo prekinio ženklo (brend) reklamavimo iš kito savo amžininko – Salvadoro Dali. (Ne veltui meno pasaulis šiuos vardus rašo greta, įtraukdamas į jų tarpą ir Pikasą). Jau tuomet savo brangius kostiumus jis negailestingai aptaškydavo dažais, formuodamas talentingo išsiblaškiusio menininko įvaizdį. Anksti nupliko, tad nesidrovėdavo nešioti šieno, iššaukiančios raudonos spalvos perukus, ar, paėmęs už parankės motiną, manieringai vaikščiodavo Niujorko aveniu, ant pavadėlio prisirišęs keletą kačių.

Jo šlovė augo lyg ant mielių – tokios pat provokuojančios jo sukurtos reklamos turėjo neregėtą pasisekimą ir greitai pildė sąskaitą. Jis tapo naktinių klubų ir bohemos vakarėlių dažnu ir geidžiamiausiu svečiu.

Išgarsino… sriuba

Garsiosios E.Varholo „Campbell’s Soup“ („Kembelo sriuba“) kolekcijos (1968) fragmentas. E.Varholo „Dvi Merlinos“ (1962).

Tačiau reklamos anonimiškumas negalėjo patenkinti jo vis didėjančių ambicijų. Jis ištisomis valandomis eksperimentavo, skausmingai ieškodamas savo kelio. Nes tvirtai žinojo – tik tai gali atnešti jam kaip menininkui sėkmę.

Jis klodavo ant šaligatvio šviežiai išdažytas drobes, fiksuodamas praeivių pėdas, išbandė daugybę tapybos technikų ir net… šlapinosi ant dažytų drobių.

Nebe pirmąsyk jam padėjo jo ištikima draugė. (Moterims, kurios jį dievino, jis buvo abejingas, nes, manoma, E.Varholas buvo gėjus.) “Tu mėgsti pinigus – tai ir piešk juos. Tau patinka tomatų sriuba „Campbell“ – tai nutapyk ją,”- pasakė ji lyg tarp kitko.

Taip didžiulės drobės su ištapytomis „Campbell“ sriubos skardinėmis ir dolerių kupiūromis tapo jo vizitine kortele, padarė jį vienu žymiausių mūsų laikų tapytoju, kasdienius banalius daiktus prakalbinančiu šamanu.

Pasipylė liaupsinantys kritikų straipsniai, jo paveikslai aukcionuose buvo parduodami už neregėtą šiuolaikinės tapybos darbams kainą.

E.Varholas negalėjo patikėti jam nesuprantama sėkme. Apie tai jis kalbėjo iki gyvenimo pabaigos. Žmonės jam atrodė per daug kvaili. Gal nuo tada jis ir užsikrėtė ta panieka daugeliui jį supančių žmonių?

Ir tik pasaulio galingieji, žvaigždės jam išliko ant pagarbos verto pjedestalo – jis ieškojo su jais pažinčių, mėgavosi jų dėmesiu. Šį jų šlovinimo jausmą jis atsinešė dar iš savo varganos vaikystės, kai vartė blizgančius žurnalų puslapius.

Tapo simboliais

„Gyvenimo stilius“ (1976). „Mao Tse Tung“ (1973). „Šautuvas“ (1982).

Kartu su savo bendražygiu fotografu Biliu Neimu jis iš gana apleistos priemiesčio gaisrinės depo perkėlė savo studiją į erdvų pastatą 47-ojoje aveniu Niujorke. Jį visą išklijavo sidabrine folija.

Sidabrinis fabrikas (Factory) tapo ne tik jo įtempto darbo vieta – čia persikėlė visos Niujorko bohemos gyvenimas. Čia galėjai sutikti ir Elizabetą Teilor, Lizą Mineli, E.M.Remarko našlę ir Č.Čaplino buvusią žmoną, roko žvaigždę M. Džagerį ir garsųjį rašytoją, bitnikų epologetą Dž.Keruaką bei kitas įžymybes. Čia virė gyvenimas – kažkas skaitė eiles, rodė madas, gėrė likerį, filmavo ar svaiginosi narkotikais. Čia visada sukinėjosi daugybė jaunuolių ir merginų, ieškančių šlovės ir laukiančių malonės iš savo dievinamo studijos šeimininko.

O jis tik retkarčiais išeidavo iš savo kambario, trumpam pasinerdavo į šurmulį ir lyg mistiškas vampyras, pasikrovęs vitališkos energijos, vėl grįždavo prie darbo.

Taip gimė daugybė jo politikos, meno ir šou verslo žvaigždžių portretų, tapusių laiko ženklais ir simboliais.

Jiems ir buvo skirta nemaža dalis ekspozicijos parodoje, surengtoje Peterburge. Suprantama, pirmiausia čia iškabinti visų laikų pripažinto sekso simbolio – Merlinos Monro – atvaizdai. Juos kurdamas dailininkas, kaip ir daugelyje kitų darbų, pasinaudojo aktorės fotografija, sumaniai ją transformavęs.

Tiražuodamas įvairiomis spalvinėmis gamomis su įvairiais vos pastebimais formos pakitimais arba suteikdamas objektams didžiulius formatus, E.Varholas tarsi įterpia juos į masmedijos, mechanizuotos gamybos paruoštą mūsų sąmonę. Šiame, kaip ir kituose darbuose, jis verčia žiūrovą stabtelėti ir ieškoti paslėptų kodų, prikausto jo dėmesį.

Toks žaidimas su informacija, kurio taisyklių E.Varholas išmoko dar kurdamas reklamą, verčia norom nenorom sureikšminti tuos vaizduojamus objektus, ieškoti vitališkas ir estetines prasmes. Tokiu būdu visa tai, kas buvo banalu, kasdieniška, menininko talento dėka tampa prasminga, o ilgainiui – prasmingais laikmečio ženklais ir simboliais. Ir nesvarbu, kas būtų pavaizduota – kino žvaigždė, kokakolos skardinė ar pagaliau toks banalus daiktas kaip unitazas.

Kūrė su J.Meku

Nuo 1963 metų E.Varholas rimtai susidomėjo kinu, kuris jį taip sužavėjo, kad vienu metu jis net galvojo atsisakyti tapybos.

Šis jo kūrybos periodas ypač įdomus Lietuvos meno mėgėjams. Tuo metu Niujorko filmų gamybos kooperatyvui (Film-Makers Cooperative) vadovavo mūsų tautietis kino andergraundo tėvas Jonas Mekas. Nors E.Varholas ten dažnai lankydavosi, jis su J.Meku geriau susipažino tik 1965-aisiais.

Beje, mūsų tautiečio iniciatyva kiekvienas kooperatyvo seansas prasidėdavo E.Varholo vienu iš kino darbų, kurie nė iš tolo nepriminė Holivudo produkcijos. Tai buvo 16 mm nespalvoti kino portretai – kino bandymai, kaip juos pats vadino menininkas, – kuriuose ištisas valandas stambiu planu vienu rakursu buvo rodomi žmonės… Rūkantys cigarą, miegantys ar net demonstruojantys užpakalinę kūno dalį… (dėl paskutinio kino darbo net buvo iškilęs didelis skandalas, nes Endis pažadėjo draugui, kurį filmavo, kad juosta viešai nepasirodys niekada).

Tiesa, dar 1964 metais J.Mekas vadovavo E.Varholo filmo “Empire” kūrimui, tačiau jiedu ėmė artimai bendradarbiauti tik po Erdvinio kino (expanded cinema), organizuoto J.Meko, festivalio. Jis sužavėjo E.Varholą techninių ir meninių formų naujoviškumu, kai vaizdas buvo derinimas su „gyva“ scenine kūryba, roko grupių „gyvu“ muzikavimu; jame dalyvavo ir Fluxus atstovai.

Tuo metu E.Varholas tobulino savo filmus – jam prireikė sin-chroniškai filmuojančios kameros, o J.Mekas buvo puikiai įvaldęs šią techniką. Ir nors po kelių metų abiejų menininkų kūrybiniai keliai išsiskyrė, jie liko draugais. Beje, keletas iš daugiau kaip 60 E.Varholo kino darbų, primenančių J.Meko filmus, buvo paro-dyta ir Peterburgo ekspozicijoje (“Miegas”, ”Rūkantis cigarą”, “Valgantis obuolį” ir kiti).

Nors itin novatoriškų E.Varholo filmų plačioji publika nepriėmė, vis dėlto keli jo kino darbai – “Merginos iš Čelsio” (1966), ”Blyksnis” (Flash, 1968), ”Šiukšlynas”(Trash, 1969) – turėjo ir nemažą komercinį pasisekimą. Tačiau šešiasdešimtųjų pabaigoje, perleidęs studijos Factory vadovavimą savo bendražygiui Poliui Morise (Paul Morissey), jis ėmė intensyviai dirbti su savo paties įkurta roko grupe „Velvet Andeground“, ruošdamas didžiulius šviesų, muzikos, kino ir madų demonstravimo šou su visur jį lydinčia manekene Niko.

Mirties angelas ir vizionierius

Visą tą laiką jis neatsisakė bohemiško naktinio gyvenimo – nuo pat vaikystės kentėdamas nuo nemigos, jis ištisas naktis leido tai studijoje, tai naktiniuose klubuose, tai Maх Canzas City bare, kur rinkosi Niujorko įžymybės. Jis godžiai kolekcionavo jo mylimų ir atstumtų gerbėjų reiškiamus jausmus, meilės nuotykius, jo įskaudintų žmonių neapykantą ir neviltį, kuri ne kartą baigėsi savižudybėmis.

Jis visa tai stengėsi pernešti ant drobių, į fotojuostą, įrašinėjo magnetofonu, vedė savotišką dienoraštį, kurį vėliau išleido knyga. Elgėsi lyg padykęs vaikas, kol 1968-aisiais viena iš jo apgaulės aukų – scenaristė Valeri – paleido į E.Varholą kelis pistoleto šūvius.

Niekas nebesitikėjo, kad pasruvusį krauju, silpnos sveikatos menininką dar pamatys gyvą. Tačiau jis išgijo. Jo būdas tapo dar siaubingesnis, atsirado įtarumas, nepasitikėjimas net artimiausiais žmonėmis. Daugelis tuomet tiesiog vadino dailininką monstru, mirties angelu. „Aš jausdavau Varhole kažką nesveiko. Į jį buvo baisu žiūrėti. Jame buvo kažkas liguisto ir iškrypėliško”, – kalbėjo gerai menininką pažinojęs F.Hardis.

Po šūvių E.Varholas buvo priverstas nešioti korsetą, jo veidas dar labiau pabalo, įgavo kone vaiduoklišką atspalvį ir jį nuolat kamavo šlapimo pūslės ligos. Tačiau tai E.Varholui suteikė kažkokio šėtoniško žavesio. Jis traukė vienus tiek pat stipriai, kiek atstumdavo kitus.

E.Varholas mirė 1987-aisiais, pasiekęs šlovės viršūnę, apie kokią galėtų svajoti bet kuris iš šiuolaikinių menininkų. Jis nepaliko mokinių nei pasekėjų. ”Aš noriu, kad mano organizmas paprasčiausiai išnyktų. Ir vis dėlto man daugiau patinka mintis, kad žmonės po mirties virsta smėliu arba kažkuo panašiu, kas ir toliau tęsia darbą po tavo mirties, “- rašė E Varholas.

Pasaulis šiandien jį vadina kultiniu dailininku. Didžiulę įtaką jis turėjo reklamai, dizainui, šiuolaikinėms medijoms. Tačiau svarbiausia – jis atvėrė duris, nuspėjo tą pasaulį, į kurį tarsi pamišusi lekia dabarties civilizacija. Tai pasaulis, kuriame nebelieka vietos daiktui, realybei – juos keičia, tarsi bekūnis atspindys, jų ženklai, vaizdiniai, brendai. Be kitų, jo sukurtų, menininkas kitoms kartoms paliko bene patį ryškiausią – Endį Varholą.

Ir todėl gal visai natūralu ir nejuokinga, kad buvusiuose Revoliucijos muziejaus rūmuose šalia dailininko tapytų Mao, Lenino portretų kabo ir paties E.Varholo – monstro, avantiūristo ir didžio menininko, vertelgos ir revoliucionieriaus – autoportretas.

by admin