Pasitikėkite skirtumais, panašumai nuobodūs

Pasitikėkite skirtumais, panašumai nuobodūs

Klaipėdos dailės parodų rūmuose iki sausio galima pamatyti, kaip atrodo šiuolaikinis Švedijos menas.

Ignas Kazakevičius

Uostamiestyje pristatomas Eskilstunos (Švedija) šiuolaikinio meno centro kuruojamų menininkų Marijos Hallberg, Ingelos Svensson, Marteno Carlssono ir Larso Erico Wahlbergo projektas “Skirtumai – mūsų laikmečio refleksijos”. O Eskilstunoje vieši Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro projektas “Meno tvermės dėsnis”, Klaipėdoje eksponuotas liepos mėnesį. Apsikeitimas projektais – didelio bendradarbiavimo pradžia, kurio tikslas pasiruošti 2013 metų Šiaurės šalių šiuolaikinio meno trienalei Joje “Kultūrpolis” pakviestas pristatyti Lietuvos meni-ninkus.

Būdingas švedams

Kad pažintum šalies meną, būtina pažinti respektabiliuosius, gerai perkamus menininkus, oficialiąją dailę, kotiruojamą komercinių galerijų meną, t.y. meną dėl vartotojo ir, be abejo, būtina pažinti meną dėl meno – menininkus, kuriančius išskirtinai parodoms, projektams, eksperimentuojančius.

Ką matome parodų salėje? Pa-rodos kuratorius Eskilstunos šiuolaikinio meno centro direktorius Kennethas Astromas minėjo, kad tai “einamas”, tradicinis, įprastas šiuolaikinis Švedijos menas.

Taigi kaip jį apibūdinti, įvardyti, sudėlioti į mūsų suvokimo dėžutes, remiantis tam tikromis kategorijomis? Kuratorius parinko pagrindines meno sritis, kuriomis domisi švedų kūrėjai: videomeną ir fotografiją, tapybą, grafiką ir grafitus, objektus ir instaliacijas. Menininkai – viduriniosios kartos atstovai, kaip teigia parodos pavadinimas, tiria juos supančią visuomenę ir savo potyrius atspindi darbuose. Agresija, susvetimėjimas, anonimiškumas, griežta autonomija, dėl švediškojo socializmo taisyklių ir normų atsiradęs noras priešintis, pasireiškiantis instinktų apnuoginimu ir estetinės kalbos suprimityvinimu, tiesmukumu, – tokie galėtų būtų svertai, kuriais lietuviai bandytų pasverti skirtingomis technikomis ir skirtingose meno sferose kuriančių autorių kūrinius.

Stebint svetimšalių meno pristatymus Lietuvoje, dažnam iškyla klausimai – kurie “dvasingesni”, gilesni, profesionalesni, labiausiai intriguoja? Jie ar mes? Galų gale, kokios tos skandinaviškos dailės tendencijos?

Be atspirties taško

Skandinaviškąjį meną pavadinčiau švelniai siurrealistiniu. Kokios galėtų būti ištakos?

Kalbėkime kuo paprasčiau. Jei Danijai iš dalies atstovauja tapytojų grupė “Kobra”, Suomijai – dizainas, o Norvegijai – E.Munchas, švedai XX a.

neturėjo ypatingo modernistinio atspirties taško. Šiandienis jų menas yra veikiamas Europos ir JAV meno procesų. Tai bendrosios tendencijos.

Pabandykime atrasti ką nors tipiškai skandinaviško-švediško. Tarkime, šiuolaikinę vokišką ir skandinavišką tapybą atskirti galima nesunkiai. Dar lengviau ją atskirti nuo britų tapybos. Sunkiau atskirti instaliacijas, objektus. Kodėl? Nes tapyba – subjektyvesnė meninė raiška, tai nėra “konstrukcinis” menas, kur svarbu medžiagiškumo santykis, ready made ar dar kas nors, iš ko kuriamas objektų ir instaliacijų pasaulis. Kitaip tariant, aplinkos menas labiau paklūsta aplinkai nei autoriui, labiau reflektuoja menininko poziciją aplinkos atžvilgiu, nei leidžia reikštis pačiai išraiškai. Šiuolaikinėje tapyboje, be abejo, turinys taip pat labai svarbus, ištapytas jis “kabina” labiau nei nufotografuotas.

Grožis, kurio nėra

Teorema galėtų būti tokia: tapyba labiau „dvasingesnis“ hand made nei objektas. Nes joje iš atskirų madžiagų (daiktų) sukuriamas vaizdas, o štai objekte – daiktas. Nors pasižiūrėjus į M.Carlsono tapybą, būtų galima ją pavadinti sintetine, pakankamai šalta ir dizaineriška – t.y. sugalvota. Tai aptapytos skaitmeninės spaudos nuotraukos. Pavadinkime jo kūrinius „iškirptu peizažu“. Tapyba ant kartono atima iš jos tam tikrą vizualinį elastingumą, kuris atsiranda tapant ant drobės. Dar veikia užklijuota spalvota lipni juosta… Pats autorius sako derinąs sena ir nauja – modernistinę tapybą ir šiuolaikinę jos versiją, kombinuoja šiuos polius atitinkančias medžiagas.

Čia vertėtų kalbėti ne apie tapybos poreikį visuomenėje ar tapybiškumo sampratą, o veikiau apie “grožio” kategoriją. Po ilgų diskusijų su švedų menininkais, kuomet išanalizavome net katalikų ir protestantų meno ypatumus, grįžome prie grožio ir bjaurumo santykio mene, prie šių sąvokų naudojimo prasmingumo. Švedai atvirai pasakė, kad pats grožis, t.y. estetika, jiems nėra savitik-

slis dalykas, kaip ir noras šokiruoti. Menas, teigė jie, tai kalba, kuria pasakojamos tam tikros istorijos, ir toji kalba nebūtinai turi būti graži. Kaip ir istorijos, tenka pridurti, prisiminus Klaipėdoje viešinčių menininkų kūrinių turinį.

Siurrealistinė retorika

Linksmiausias atrodo L.E.Wahl-bergas, kuris konstruoja „komunikacinius objektus“ tarsi vienu atsikvėpimu, renkasi paprastam žmogui suvokiamas, jo gyvenamoje aplinkoje klestinčias medžiagas – plastikinius maišus, kartoną, naudotus žaislus… Taip, anot jo, menas tampa labiau suprantamas, ir metaforos lengviau perskaitomos. Larsas turi omeny komunikaciją. Antai dvi pilvais susiglaudusios bitutės „Tik po jūsų…“ ironizuoja bendraujančių žmonių toleranciją ir „atstumo laikymąsi“.

M.Hallberg fotocikle bei it slide show besikeičiančioje projekcijoje analizuoja savo refleksiją į kiekvieną iš mūsų. Tai, ką matote kasdien bendraudami, pasak autorės, tėra fantomas. Jūs nematote “tikro” žmogaus. Todėl žmonės menininkės kūriniuose vizualizuojami kaip siluetai rūke… Beje, estetiškai patraukliai.

To negalėtume pasakyti apie I.Svensson psichologinę (ne psichodelinę) miniatiūrų grafiką bei piešinius akrilu ant sienos. Grafika primena socialiai suluošintos vaikystės vaizdus. Įsivaizduokite užguitą Pepę Ilgakojinę, nuolat užminančią sau ant per ilgų kasų, kaip kokį ilgaausį spanielį, ir už tai nuolat gaunančią į kuprą. Toks per didelio vaiko per mažas pasaulis. Vaizdo paprastumas, figūrų hiperbolizacija skleidžia šiaurietišką 2D ekspresiją, kurią galime tapatinti su siurrealistine retorika.

Šiaurietiško meno kalba

Apibendrindamas pabandysiu išvesti keletą pastebėjimų, vėlgi teoremų, kurios nėra taikomos kiek-vienam švedų menininkui, tačiau šie bendrumai pastebimi daugelio kūriniuose.

Tapyba – skurdi išraiškos priemonių santykiu. Dažniausiai dominuoja kuri nors viena – spalva, linija, dėmė. Labiau vertinamas tapybiškumas nei tapyba.

Multidiscipliniškumas ir tarp-discipliniškumas. Sintezės problemos taip pat sprendžiamos paprastai. Sudėtingų kontekstų nėra, jei kalbėsime apie sričių tarpusavio jungtis – renkamasi viena sritis. Jei videomenas – tai videomenas, jei tapyba – tai tapyba. Kitaip nei Lietuvoje. Švedijoje nemadingas vienos sferos savybių perteikimas kitos išraiškos priemonėmis ar juolab fizinis imitavimas.

Dizaineriškas stilius. Menas yra labiau formalus, nei jausminis. Labiau reflektyvus, nei savarankiškai iš savęs einąs. Jis daugiau grįstas “tikromis vertybėmis” (medžiaga, jos fizinėmis savybėmis, santykiu su greta esančiomis medžiagomis, kūrinio santykiu su aplinka) nei fantazija.

Jų menas, mūsų supratimu, nėra gražus. Jame nerasime estetinių vingrybių. Vaizduojamajame mene vyrauja piktografinis, komiksinis, naivusis stilius. Ta apgaulingai žavi vaikiška maniera, kuri žadina mumyse vaiką ir neleidžia vienareikšmiškai nuteisti mums nepažįstamo meno. Na, spalvoti skrituliai ir kita geometrija, na, suabstraktintų bruožų, bet aiškios linijos žmonių figūros, na, nesudėtingos kelių spalvinių plokštumų kompozicijos… Ir visa tai dažniausiai pagrįsta rimta koncepcija arba bent jau turi logišką paaiškinimą.

Istorijos įkalintos viduje

Švediškas menas paklūsta tyliajai komunikacijai, kurią stengiamasi vykdyti net ir pro sukąstus dantis. Net jei jums atrodo, kad objektai ar nuotraukos nebylios, netikėkite – juose įkalintos istorijos. Galbūt jos nėra mūsų temperamento. Galbūt mes neturime laiko laukti, kol jos išsipasakos. Gal jose mažiau paviršinės ekspresijos ar intrigos… Tačiau jos tikrai įkalintos viduje.

Todėl švedams neretai norisi rėkti. Juk jie taip pat žmonės ir laukti negali. Tačiau jie gerai išauklėti, šiam tikslui renkasi performansus. Pastarieji socialūs, nuogi, nuoširdūs ir staigūs.

Švediškas menas – koncentruotas, atsitiktinių pasitaškymų be-veik nebūna. Ši savybė nebūtinai privalo būti susijusi su koncepcija, tiesiog pragmatiškumas virtęs estetine norma. Menas, be kita ko, yra pabrėžtinai instinktyvus – jis priešpriešinamas impresijoms.

Manau, dėl šių priežasčių mums yra sunku įvertinti, priimti, pripažinti švedų meną. Net jei jis mums patinka, jis patinka “kitaip”, dėl kitų priežasčių nei lietuviškasis. Kita vertus, su švedišku ir apskritai su skandinavišku menu Lietuvoje retai susiduriame.

Grįžtant prie parodos temos – “Skirtumų ir refleksijų”, siūlyčiau džiaugtis lietuviško ir kitų šalių meno skirtumais (jeigu tokių randate), nes tik jų dėka įmanoma komunikacija. Mums gali nepatikti menas, jo kūrimo strategijos, kūrinių koncepcijos, tačiau tik nepasitikėjimas, galima neigiama reakcija skatina knistis, svarstyti, bandyti identifikuoti sau artimus ar priešingus kodus. Kaip nuobodu būtų viską bemat priimti ir su viskuo iš karto sutikti.

by admin