Pasižvalgymai po fotografiją nuo Nidos kopų

Pasižvalgymai po fotografiją nuo Nidos kopų

Dalia Bielskytė

Rugsėjo 17-24 dienomis Nidoje vyko jau 29-asis tarptautinis fotografų seminaras „Fotografija: tarp ieškojimo ir tradicijos“.

Tarptautinį seminarą Nidoje ir šiemet tėviškai globojo Lietuvos fotografijos metrai A.Sutkus, S.Žvirgždas, kritikas S.Valiulis. R.Treigio nuomone, fotografų seminarai yra vartai į platesnes erdves.

Tarsi pagrįsdami seminaro pavadinimą į gražiausią Lietuvos kampelį sugužėjo ir fotografijos grandai, ir jauni, dar niekam nepažįstami, vos prisilietę prie fotografijos žmonės. Rašytojų kūrybos ir poilsio namuose „Urbo kalnas“ visą savaitę vyko paskaitos, naujausių fotografijos leidinių pristatymai, videomedžiagos, fotokolekcijų peržiūros, aptarimai, diskusijos. Poilsio namų konferencijų salė nuolat buvo sausakimša, – anot Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos atsakingojo sekretoriaus Stanislovo Žvirgždo, į seminarą suvažiavo apie 150 žmonių.

Vakar ir šiandien

Seminare buvo pristatytas Latvijos fotomenas. Sigito KANCEVYČIAUS ir Arūno MĖČIAUS nuotraukos

Pirmasis fotografų seminaras vyko 1973 metais, po to buvo šešerių metų pertrauka. Nuo 1979-ųjų seminaras jau vyko kasmet – 29 metus.

S.Žvirgždas pastebėjo, kad laikui bėgant šiek tiek keitėsi seminarų pobūdis: „Anksčiau paskaitos būdavo kiek ideologizuotos, šiek tiek kontrolės, šiek tiek cenzūros. Paties seminaro veikla buvo centralizuota – veikė seminaro štabas, sprendžiantis visus jo reikalus – prieš viešai rodant nuotraukas reikėdavo, kad tai palaimintų kas nors iš meno tarybos… Dabar viskas yra daug paprasčiau“.

Tikrai – šiųmečiame seminare autoriai, pageidaujantys pristatyti savo kolekcijas, teturėjo suderinti laiką. Vieni išdėliodavo savo darbus tiesiog ant kėdžių, kiti – iškabindavo, trečių prezentacijai tikdavo videoprojektorius, o palangiškis fotomenininkas Adas Sendrauskas net surengė dvi seminaro dalyvių fotografijos parodas Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“.

Seminaro metu nuolat buvo juntama savotiška nostalgija praeičiai. Vyresnės kartos fotomenininkai noriai dalijosi prisiminimais apie sovietmečiu vykusius seminarus, kurie virsdavo ne tik profesine, kūrybine, bet ir asmenine švente.

S.Žvirgždas tai aiškina paprastai – atgavus nepriklausomybę renginys susidūrė su finansinėmis problemomis: „Seminarai buvo labai sumenkę – sunku buvo atvažiuot, sąjunga nebeturėjo tiek lėšų kaip sovietmečiu, kad galėtų seminaro dalyviams garantuot dvi savaites gyvenimo Nidoje su maitinimu, nakvyne, transporto išlaidomis, jau nekalbant apie prabangos dalykus: jachtos, unguriai, suomiškos pirtys… Tačiau yra dalykų, kurie niekada nesikeitė, – paskaitos visada buvo labai aukšto lygio. Atvažiuodavo pagrindiniai to meto Maskvos, Sankt Peterburgo ar kitų miestų menotyrininkai, profesoriai, tokie kaip V.Diominas, A.Vartanovas, L.Aninskis, M.Kaganas. Ir mums buvo garbė, kad jie apie mus kalbėjo, apie mus rašė knygas, gynė disertacijas Lietuvos fotografijos tema, nekalbant jau apie tai, kad Nidos seminaruose jie skaitydavo paskaitas“.

Šių metų seminare S.Žvirgždas taip pat išgirdo ypatingų paskaitų. Tai Sigito Krivicko „Fotorealizmas iki fotografijos. Rembrandtas“ („labai įdomūs diskursai į visai nefotografines sritis, jų sąsajos su fotografija“), Virginijaus Kinčinaičio paskaita apie medicininę fotografiją šiuolaikinės fotografijos kontekste („tai naujas požiūris, žingsnis fotografinių tematikų plėtros link“).

S.Žvirgždas džiaugėsi, kad seminare naujas temas išbando ne tik fotografai, bet ir menotyrininkai, kritikai: „Seminaro publika labai imli, besidominti. Čia tarsi naujų darbų, naujų idėjų laboratorija. Svarbu ir tai, kad jauni fotografai seminare pristato savo darbus – pasirodyti reikia drąsos, ypač tarp kolegų“.

Kino ir fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis taip pat pastebėjo pozityvias seminaro kaitos tendencijas: „Ir sovietiniais metais seminarai vykdavo pačia demokratiškiausia forma – paskaitų mažai, diskusijų ir fotografijų aptarimų – dvidešimt keturios valandos per parą. Ši tradicija išliko ir, kiek žinau, tai pats pažangiausias dėstymo metodas“.

Kritikas džiaugiasi, anot jo, madingos šiais laikais east-west / rytų-vakarų susitikimo idėjos realizavimu fotografų seminare. „Šis susitikimas vykdavo ir sovietiniais metais, tik neakivaizdinis, – pasakojo S. Valiulis. – Iš Vakarų – knygos ir žurnalai, o iš Rytų – fotografai bei teoretikai. Dabar situacija pasikeitė – seminare olandai, slovakai, rusai, lenkai… Prašau – east-west idėja realizuota“.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Antanas Sutkus teigė, kad svarbi ir pati seminarų vieta – Neringa. „ Mums seminaras – tarsi kūrybinės žvalgytuvės – į kitus pasižiūrime ir save parodome“. Tai, kad seminaras kitąmet švęs jubiliejų, anot Lietuvos fotografų vado, neliks nepastebėta: „Tariamės su Nidos meru Giedraičiu – gal kitais, jubiliejiniais seminaro metais reikėtų išleisti knygą „Neringa meninėje fotografijoje“. Per tuos metus fotomenininkai nemažai medžiagos prikaupė. Tačiau knyga būtų skirta ne seminaro jubiliejui, o Neringai. Seminarai ateina ir praeina, Neringa lieka“.

Anot Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininko, net nekyla abejonių, kad fotografų seminaro Nidoje tradicija tęsis: „Vargu ar kuri kita Lietuvos kūrybinė organizacija turi tokią daugiametę seminarų tradiciją. Laikui bėgant seminaras keičiasi: šiandien autoriai turi daugiau galimybių važinėt po pasaulį, ne vien po kaimynines šalis, ne vien po Europą, bet ir po Ameriką, parodyt savo kūrybą, plačiai propaguoti Lietuvos fotografiją. Todėl visada bus prasminga susirinkti ir pasidalinti įspūdžiais, nauja patirtimi ir kartu prisiminti gilias Lietuvos fotografijos tradicijas“.

Pasaulio kontekste

Kaip atrodo šiuolaikinė Lietuvos fotografija pasaulinės fotografijos kontekste? Visi kalbinti fotomenininkai vieningai mano, jog nūnai – ne pats geriausias Lietuvos fotografijos laikotarpis. Tačiau jų pamąstymuose netrūksta optimizmo – Lietuvos fotografija visada aukštai laikė iškėlusi tradicijos vėliavą.

A.Sutkus įžvelgia vieną ir pagrindinę šiuolaikinės Lietuvos fotografijos problemą – finansų stoką. „Pasaulio fotografijos kontekste Lietuvos fotografija galėtų atrodyti ir geriau, – sakė jis. – Fotografija yra menas, tampriai susietas su technika, brangiai kainuojantis menas. Šiais laikais, jei disponuoji dideliais pinigais, kiekvieną projektą gali padaryti labai efektingą, o jei ne… Dažnai mūsų autoriai neturi finansinių galimybių stoti į vieną gretą su užsieniečiais. Tačiau Lietuvos fotografija neabejotinai turi ir dabartį, ir praeitį, ir tradiciją. Visa tai palaiko šiuolaikinę fotografiją tam tikru lygiu. Tačiau neabejotina, kad ateityje fotografijai reikės daug rimtesnių investicijų“.

Šiame kontekste A.Sutkus paminėjo kultūros mecenatų svarbą: „Puiku, kai atsiranda kultūrą suprantančių ir remiančių žmonių. Pavyzdžiui – Saulius Jokužys. Jo dėka vietoje mažo katalogėlio galėjome išleisti puikią R.Vikšraičio knygą „Vienkiemių godos“.

S.Žvirgždas, apgailestaudamas, kad Lietuvos fotografijos pozicijos pasauliniame fotografiniame judėjime gana silpnos, kaip priežastį nurodė savotišką vakarietiškos fotografijos kopijavimo tendenciją. Tačiau jo kalboje skambėjo optimistinės gaidos: „Jei pažvelgtume į fotografiją apskritai, neskirstydami jos į šiuolaikinę ir klasikinę, tai, manyčiau, kad pasiektas lygis yra stabilus. Fotografija vystosi ir juda tolygiai“.

Taigi tradicija vis dėlto yra šiuolaikinių fotografinių ieškojimų pamatas. „Nėra tiek naujų ateinančių talentų, kiek jų būdavo seniau. Galingai atėjo A.Sutkus, R.Rakauskas, A.Macijauskas, V.Straukas, vėliau – R.Treigys, G.Trimakas, A.Lukys… Iš jaunųjų galėčiau paminėti Artūrą Valiaugą, Gintarą Česonį, jauną perspektyvią autorę Editą Voverytę iš Panevėžio… Tačiau nėra sprogimo. Nėra „Super Novos““.

S.Valiulis į šiandienos fotografiją ir jos situaciją pasaulinės fotografijos kontekste žvelgia labai filosofiškai. „Pasikeitė pasaulis, pasikeitė ir fotografija. Fotografijos dabar labai padaugėjo. Keičiasi ji, keičiasi jos žiūrėjimo ir vartojimo įgūdžiai“.

O fotografijos teorijos dirvonuose, S.Valiulio manymu, siaučia gerų permainų vėjai: „Turim puikių jaunosios kartos teoretikų, jau savų, jie yra baigę mokslus užsienyje, gali skaityti paskaitas nors ir kasdien. Galiu paminėti Vytautą Michelkevičių, Agnę Narušytę, kuri skaito paskaitas Edinburgo universitete. Sulaukėm laikų, kai ne Vakarai moko mus, o mes mokome Vakarus. Keičiasi ir laisviau po pasaulį keliauja ne tik pati fotografija, bet ir mintys apie fotografiją – jos laisvesnės ir jų apytaka vyksta“.

Žvelgiant iš Vilniaus

Koks iš Vilniaus žvelgiant yra Klaipėdos fotografinis gyvenimas?

Šiais metais Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriuje įvyko nemažai ženklių pokyčių. Skyriaus pirmininku išrinkus Remigijų Treigį, fotografinis Klaipėdos gyvenimas akivaizdžiai suaktyvėjo. Tai pastebėta ir sostinėje. „Dabartinė Klaipėdos fotografijos situacija, žvelgiant iš Vilniaus, atrodo labai gražiai, – šypsojosi A.Sutkus. – Vadovauja jaunas žmogus, jo kitokia perspektyva, naujesnis, žymiai įdomesnis matymas. Treigys teikia daug vilčių“.

S.Žvirgždas taip pat nusiteikęs optimistiškai: „Mes neatsidžiaugiame Remigijumi, kuris yra ir geras menininkas ir, pasirodo, geras organizatorius, sugebantis puikiai tvarkytis. Jei reikalai taip eis ir toliau, o aš manau, kad taip ir bus, tai Fotomenininkų sąjungos centras iš Vilniaus visada palaikys Klaipėdos skyrių. Centro palankumą įrodo ir dabar parodytas pasitikėjimas – sudaryti ir išleisti LFS žurnalą „Fotografija“, kas, reikia pripažinti, puikiai pavyko. Manau, kad tai – ne paskutinis kartas, bus dar planų ir darbų. O šnekant apie Klaipėdos fotografiją apskritai, man atrodo, kad ji niekada nebuvo iškritusi iš bendro fotografijos konteksto, gal vienu momentu buvo kažkiek praradusi aktyvumą, tačiau tai susiję tik su organizaciniais nesklandumais“.

S.Valiulis taip pat džiaugėsi pasikeitusia LFS Klaipėdos skyriaus valdžia, tačiau kaip naujovę jis pažymėjo ir Klaipėdoje papūtusius santarvės vėjus: „Treigys organizatorius, be abejo, yra puikus atradimas, tačiau greta visų jo dorybių noriu pastebėti, kad jis labai gerai susigyveno su ypač ekspresyviu, sakyčiau, Palangos fotografijos vadu Adu Sendrausku. Pradžioje stebėjau, ar nekils karas, tačiau nematyti jokių kovos požymių. Ir gerai, kad šie du vyrai veikia sutartinai: vienas Maskvą į Lietuvą gabena, save – į Maskvą, kitas parodomis, jaunaisiais rūpinasi, žurnalą išleido, yra mūsų valdybos narys… Seniai tokio sutarimo ir tokios veiklos įvairovės nėra buvę. Pavadinčiau tai atgimimu“.

Pats taip išlinksniuotas ir išliaupsintas LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas R.Treigys po renginio turėjo priekaištų savo „fotoavelėms“: „Seminaruose turėtų dalyvauti daugiau klaipėdiečių. Seminarai padeda užmegzti asmeninius kontaktus su parodų kuratoriais. Kasmet seminarai tampa vis atviresni, vis platesnė dalyvių geografija. Šiemet Lietuvos fotografija ypač domėjosi Latvijos, Lenkijos parodų kuratoriai, jiems įdomu pamatyti mūsų fotografijas, susipažinti su autoriais. Taigi dalyvavimas seminare tiek jauniems, tiek vyresnės kartos fotomenininkams yra savotiškas tramplinas, vartai į platesnes erdves, jau nekalbant apie informaciją, žinias, akiračio praplėtimą čia vykstančiose paskaitose, peržiūrose ir diskusijose“.

Tačiau tai, kad Nidoje pasirodė tik keli LFS Klaipėdos skyriaus nariai, R.Treigiui nesukliudė iš seminaro parvežti vertingų „lauktuvių“: fotomenininkams – kvietimą dalyvauti Kaliningrado fotografijos bienalėje, kuri visada būna įdomi ne tik savo turiniu, bet ir autoriams skiriamais prizais, o Klaipėdos fotografijos gerbėjams – intriguojančią kitų metų parodų perspektyvą. Gausus būrys žymių, įdomių Lietuvos, Lenkijos, Rusijos autorių norėtų pristatyti savo parodas Lietuvos uostamiestyje.