Paskutinis J.Kačinsko sugrįžimas į Klaipėdą

Paskutinis J.Kačinsko sugrįžimas į Klaipėdą

Su Klaipėdos miesto garbės piliečiu, Nacionalinės premijos laureatu, kompozitoriumi, dirigentu, vargonininku, pedagogu Jeronimu Kačinsku (1907–2005) ryšiai nutrūko prieš gerą dešimtmetį. Sužinojusi, kad jis susirgo ir atsidūrė slaugos namuose, supratau, kad tie ryšiai daugiau jau ir nebeatsinaujins.

Danutė Petrauskaitė

Rūpestingi bendrapavardžiai

Skaudu buvo išgirsti žinią apie kompozitoriaus netektį. Ramybės taip pat nedavė mintis apie paskutinius jo gyvenimo metus – kas atsitiko su jo asmeniniu archyvu, kur dingo knygos, natos, fotografijų albumai? Užmegzti ryšio su giminaičiais nepavyko. Tad 2011 m. rudenį į Putnamą (JAV) vykau tik su ketinimu aplankyti kompozitoriaus kapą. Ir atsitiko stebuklas…

Viešint Šv. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolyne iš seselės Ignės Marijošiūtės pavyko sužinoti apie J.Kačinsko artimuosius, išsaugojusius pomirtinį kompozitoriaus palikimą ir ieškančius Lietuvoje tinkamos vietos jį priglausti. Sunku buvo tuo patikėti. Bet susisiekus su nurodytais asmenimis paaiškėjo, kad tie žmonės – Kennethas Kahcinsky’s bei jo žmona Joyce ir Marija Kačinskaitė. Kompozitorius ne kartą pasakojo apie pastarosios teikiamą globą, tačiau kad egzistuoja dar kiti giminės, niekada neminėjo. Kaip paaiškėjo, tai buvo ne tiek giminės, kiek bendrapavardžiai, ieškantys savo šaknų. Tačiau būtent jie ir išsaugojo visa tai, kas liko po J.Kačinsko mirties. Ir sužinoję, kad yra galimybė perduoti archyvą Klaipėdos universitetui, po kelių dienų atvažiavo į Putnamą.

Brangios dėžės

K.Kachinsky’s savo automobiliu į Putname esantį ALKA-os archyvą atgabeno 12 dėžių. Kartu atvažiavo ir jo žmona bei M.Kačinskaitė. Tai buvo įsimintina diena jų gyvenime – atsisveikinimas su daiktais, kurie dar siejo juos su J.Kačinsku.

Buvo itin smalsu pasižiūrėti, kas gi yra tose dėžėse, tad tą patį 2011 m. spalio 7-osios vakarą teko jas išpakuoti, surūšiuoti ir atrinkti tai, ką būtina siųsti į Klaipėdą.

Vertingų daiktų būta apstu – tai tautinės juostos, įteiktos kompozitoriui viešint Lietuvoje, Nacionalinės kultūros ir meno premijos medalis, žymių rašytojų bei poetų knygos su jų autografais, plokštelės, magnetofoniniai garso įrašai, nuotraukos, laikraščių iškarpos, spausdinti kūriniai bei jų rankraščiai, įvairių asmenų J.Kačinskui siųsti laiškai ir paties kompozitoriaus epistolinis palikimas.

Paskutinis laiškas – lyg testamentas

Labiausiai jaudinantis momentas buvo J.Kačinsko laiškas šio straipsnio autorei – be datos ir neišsiųstas, rašytas drebančia ranka. Spėju, kad tai galėjo būti 1999–2001 m. laikotarpis.

Sunku buvo patikėti, kad skaitau mintis žmogaus, kurio jau seniai nėra tarp mūsų. Laiške rašoma: „Atleisk už mano grubų ir netaisyklingą raštą. Dėl žiaurios žiemos negaliu naudotis savo darbo kambariu – rašau ant palinkusio kardono. Taigi kartais slysta ir pakrypsta ranka. Laiškus rašau pripuolamai: kada atsipalaiduoju nuo daktarų, vaistų apsirūpinimo, nes tas reikalas čia labai komplikuotas. Ačiū Dievui, amerikiečių draugai niekada neapleidžia. […] Lietuviai, su kuriais dirbau 48 metus, net telefono triūbelės nepakelia. Nelauk iš manęs geresnių laiškų, tokia jau senatvės padėtis, tačiau ir senatvė atneša idėjų ir apmąstymų. Žinai, Danute, šalia tikėjimo reikia ir gyvenimo filosofijos. Be filosofijos žmogus tuščias ir neturi ką kalbėti. Jie blaškosi, ieško malonumų, laksto po restoranus, labai daug kalba apie materialius dalykus. Gyvenimo tikslas, prasmė jiems nerūpi. Aš kartais trokštu nuo jų kalbų, bet mano užvestos temos atsiduria į tuštumą. Nemanau žeminti tuos žmones, tačiau norėčiau, kad mano pažįstami galvotų, galvotų, ieškotų, ieškotų ir augtų sąmoningume […]“

Šis laiškas, kaip ir daugelis kitų, dar kartą byloja apie sudėtingus kompozitoriaus ir jo tautiečių santykius, aukštus jo moralinius standartus ir nelengvą išeivio dalią.

Archyvas – saugioje pastogėje

K.Kachinsky’s ne tik išsaugojo J.Kačinsko palikimą, bet ir finansavo jo siuntimą į Lietuvą. Už tai jam nuoširdžiausią padėką išreiškė Klaipėdos universiteto bibliotekos direktorė dr. Janina Pupelienė ir šių eilučių autorė.

Šiuo metu J.Kačinsko pomirtinis palikimas saugomas Išeivijos kultūros ir meno archyve. Prireiks dar ne vienų metų, kol visi jame sukaupti fondai, rūpestingai prižiūrimi ir tvarkomi Igno Kislausko, bus sukataloguoti ir prieinami skaitytojams.

Tačiau galime jaustis ramūs – unikali dokumentinė medžiaga nėra sunaikinta, nesimėto Amerikos palėpėse ir garažuose, ji – saugioje pastogėje.

by admin