Paskutinis tabu

Paskutinis tabu

Užmerkiu akis – juodas kambarys. Aklinoje tamsoje tik mažas šviesos ruoželis tolumoje ir keistas ciksėjimas, primenantis laikrodžio ritmiką ar užsikirtusio varpelio skambėjimą…

Goda Giedraitytė

Ne sapnas, o instaliacija

Daugiau nieko negaliu įžiūrėti, todėl pajudu šviesos kvadrato link. Brendu vandeniu – jo nematau, tik jaučiu basomis pėdomis. Vanduo apsemia mano kojas iki kulniukų. Pasikartojantis garso tiksėjimas augina nerimą – jis jau pasiekė mano pilvo apskritimą… Jau kurį laiką, apsivijusi mano kaklą, ant peties sėdi vienatvė. Greta ji sodinasi tuštumą ir baimę… Viliuosi, kad išsilaisvinsiu pasiekusi šviesą, tačiau priartėjusi patenku į laidotuvių procesiją… Mirties alsavimas tik dar stipriau švokščia į nugarą…

Manote, kad sapnuojate? Ne, tai – ne košmaras, tai – realybė ir jūs negalite iš jos pabusti… Gal tik atsipūsti, nes nors tikrovė, kurioje esate, iš tiesų egzistuoja, ji yra dirbtinė, tiksliau – sukurta menininkų Neringos ir Mindaugo Bumblių. Jūs lankotės jų instaliacijoje „Paskutinis tabu“, iki balandžio 24-osios pristatomoje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Pa-rodų rūmuose.

Kuria bauginančią atmosferą

Pasitelkę minimalistines priemones (aklinai užtemdyta ir vandens pripildyta patalpa bei nedidelis fotoaparatas), vienas ryškiausių pastaraisiais metais Klaipėdos menininkų duetas kuria įtaigiai bauginančią mirties atmosferą.

Pastarąją dar labiau pabrėžia (arba suteikia naratyvinį aiškumą) fotoaparato langelyje nuosekliai besikeičiančios laidotuvių procesijų ar mirusiųjų fotonuotraukos. Stebint šią kadrų kaitą, apima keistas jausmas. Būdami vizualiai analogiškame scenovaizdyje, įamžintieji „herojai“ supanašėja, todėl ima atrodyti, jog matai vis tą patį kadrą. O ir pats žiūrėjimas į mirusiojo fotoatvaizdą kitoks: žvilgsnis nepažinus, nuslystantis paviršiumi, atsisakantis gilintis į portretuojamojo bruožus. Ne be priežasties šios fotografijos nededamos į metų įvykių albumą ir apskritai retai peržiūrimos, dažniau paslepiamos kokiame vokelyje ir pakišamos stalčiaus dugnan. Visada nespalvotos – juoda ir balta monochromija – jos tarsi bedvasės „amžinumo“ laikmenos.

Sunaikino atvaizdo galią

Antra vertus, vizualinė (arba medijų) revoliucija, ironiška, bet sunaikino atvaizdo galią: kadaise toks gajus tikėjimas fotografijos „įamžinimo“ būtinybe (prisiminkime kad ir tokius dažnus mirusiųjų fotoatvaizdus ant antkapių) šiandien blėsta. Klausimas tik, ar, įgavęs masinio vartojimo atspalvį, atvaizdas praranda savo unikalų reikšminį krūvį ir tampa tik dar viena interaktyvios vaizdo reprezentacijų įvairovės patirtimi? Ar mirties fiksacijos atsisakymas susišaukia su jos – kaip tabu – apibrėžtimi?

Įdomus ir mažo ekrano pasirinkimas, priešingas taip įprastai šiuolaikinei gigantomanijos dvasiai. Greičiausiai šį sprendimą lėmė tiek formalus, tiek ir konceptualus instaliacijos formatas: pateikdami gyvenimui priešingą vaizdo eksponavimo principą, menininkai „apsaugojo“ tamsios kameros efektą, taip pat sufokusavo žiūrovo dėmesį į masinančią šviesą tunelio gale… Savotiška mirties ir gyvenimo ekvilibristika.

Kintant ritualams ir požiūriui

Akivaizdu, jog kinta ne tik laidojimo ritualai, bet ir požiūris į mirtį. Jei mūsų protėviai į ją žvelgė kaip į būtiną sąlygą persikelti į laimingą pomirtinį pasaulį, tai šiandieninė visuomenė vengia mirties temos: ji draustina ir nevartotina, nes gyvename visada jauno ir gyvo (live) pasaulio kulto aplinkoje.

„Skausmas ir mirtis yra įausti į žmogaus gyvenimo audinį. Mirtis reikalinga gyvenimui iš naujo”, – rašė prof. Marija Gimbutienė. Tačiau technikos ir urbanizacijos amžiuje, augant civilizacijos pažangai, vis labiau didėjant žmonių atotrūkiui nuo pamatinių savo ištakų, sakralų ir pagarbų požiūrį į natūralius gamtos reiškinius – tokius, kaip gimimas, branda ar mirtis – keičia civilizacijos gimdomi tabu.

Pasitelkė vandens elementą

Būtent todėl apie mirtį drįstama kalbėti meninėmis priemonėmis. Ši instaliacija tai – savotiškas socialinis eksperimentas, siekiantis grąžinti žmogų prie pagrindų, apvalyti nuo civilizacijos primetamų mąstymo stereotipų.

Apsivalymo įteisinimui menininkai pasitelkia vandens elementą. Nors pastarasis dažniau asocijuojasi su krikštu ir gyvybės pradžia, šiuo atveju gali būti interpretuotas dvejopai. Viena vertus, tai tiesioginė nuoroda į senuosius laidotuvių ritualus, kuomet buvo įprastas lavono prausimas, reiškęs grįžimą į pradinį „švarų“ būvį arba atskyrimą nuo šio pasaulio. Antra vertus, kaip taikliai pastebėjo menotyrininkas Remigijus Venckus, „braidymas po vandenį veikia kaip logiška tabu atsisakymo galimybė. Atrodo, kad menininkai siekia nuvalyti tabu nuo mirties ir gyvenimo bei eliminuoti tarp šių dviejų kategorijų plytintį bet kokį skirtumą“.

Nepaisant šios tarsi teigiamos įžvalgos, emociškai paveiki Bumblių instaliacijos aplinka dirgina (pa)sąmonės jusles, todėl norisi kuo greičiau ištrūkti iš tamsos kambario. Gyvenimo ir mirties pokalbis niekuomet nesibaigia… „Mirtis yra pirminė gyvenimo sąlyga. Gyvenimas pakartotinai ištirpsta mirtyje tam, kad, amžinai kaitaliojantis dviem poliams, pati (gimstančiųjų ir mirštančiųjų) karta išsaugotų savo nepraeinamumą“, – teigė J.Bachofenas. Tad ar išdrįsite panirti į vandenį?..

Vizitinė kortelė

Mindaugas Bumblys g. 1983 m. Klaipėdoje, 2001–2005 m. studijavo Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių dailės fakulteto (TDF) Metalo meno katedroje, sėkmingai apsigynė menų bakalauro laipsnį metalo dizaino srityje. Nuo 2010 m. studijuoja skulptūros magistrantūroje VDA.

Neringa Bumblienė g. 1982 m. Šiauliuose, 2004 m. baigė VDA TDF dizaino specialybę, kūrybos sritys – dizainas, fotografija, instaliacijos, performansai.

Pora gyvena Klaipėdoje ir kartu kuria jau keleri metai. Didžiausio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio susilaukė jų meno akcija „Mėsa“, kurios metu iš tikros mėsos buvo kuriami skulptūriniai portretai.

Menininkai dalyvavo „Jaunųjų Europos kūrėjų“ 2009–2011 m. bienalėje bei 2010 m. vykusiame tarptautiniame meno projekte „3+3. Jaunas trijų šalių menas“.

Jiedu savo kūryba analizuoja kraštutines tematikas, kurdami dažnai naudoja mene mažiau įprastas medžiagas – tokias kaip mėsa, vaškas, plaukai, žemė, vanduo.

Savo instaliacija „Paskutinis tabu“ autoriai atsisuka į mirties temą – kaip paskutinį tabu. Jiedu pritaria kultūros istoriko P.Aries teiginiui, kad mirtis tapo tabu ir, nustūmusi seksą, virto didžiausiu draudžiamu dalyku, neįvardijamu reiškiniu ir, kaip kadaise žodžio „seksas“, jos vardo irgi nedera tarti viešai. Projekte naudojamos autentiškos fotografijos, paimtos iš asmeninio menininkų archyvo, taip pat vanduo, garsas ir tamsa pasitarnavo netikėtam reginiui.

by admin