Pavasarinis šokio švenčių maratonas

Pavasarinis šokio švenčių maratonas

Violeta Milvydienė

Šiemet pavėlavęs pavasaris choreografijos mylėtojus ypač gausiai apdovanojo įvairiais šokio renginiais: gastroliniais valstybinių Lietuvos ir Latvijos teatrų baletų pasirodymais, spalvingais mėgėjiškais festivaliais, „Naujojo Baltijos šokio-2006” spektakliais, tarptautiniu tautinių šokių grupių ir ansamblių konkursu festivaliu „Klumpakojis”.

Tenka tik apgailestauti, kad šokio menas vis dar nėra tinkamai vertinamas pačiose valdžios viršūnėse ir, deja, nesusilaukė reikiamo visuomenės dėmesio – jei ne pačių dalyvių gausa, dauguma minėtų renginių būtų vykę pustuštėse salėse…

„In Signum” antspaudai

A.Šeiko-Sarulienės pastatyto „In Signum” koncepcijoje – patirties simbolių, gyvenimo mozaikos vingių, palikusių istorijos žymių, kūrybinių ženklų vaizdiniai. A.Pepeliajevo spektaklyje „Durys” gyvenimiškos situacijos grindžiamos ir bendražmogiški santykiai įprasminami aštuoniomis durimis – pro jas einama, lakstoma, į jas beldžiamasi tarsi į kito žmogaus širdį ar kažko ieškant. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Spaudoje gana plačiai šį tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį anonsuotuose rašiniuose buvo akcentuojami Lietuvos šokio informacijos centro direktoriaus A.Imbraso žodžiai, jog dešimtasis „Naujasis Baltijos šokis” gali tapti paskutiniuoju (dėl mažos valstybės paramos, kitų finansinių priežasčių). Taigi šįkart klaipėdiečiams reikėtų džiaugtis pamačius bent du kūrybinius darbus iš devyniolikos, parodytųjų Vilniuje.

Premjerinis spektaklis „In Signum”, gegužės 2-ąją pristatytas uostamiesčio Dailės parodų rūmuose, – tai naujas Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros dėstytojos, neseniai baigusios Roterdamo šokio akademijos magistrantūrą, Agnijos Šeiko-Sarulienės projektas. Prisiminkime – festivalyje „Naujasis Baltijos šokis-2005” choreografė parodė nedidelę (13’) kompoziciją vienam atlikėjui ir kontrabosui pavadinimu „Spektaklio eskizas” (ją klaipėdiečiai galėjo pamatyti senajame tabako fabrike Jūros šventės metu).

Šįmetiniam 30 minučių trukmės spektakliui instaliacijai jaunoji kūrėja subūrė ketvertą Choreografijos katedros studenčių ir dvi „E. Zu” bei ,,Auros” šokėjas. Be subtilios, plastiškos choreografijos, pasitelkdama olando D.Hamburgerio muziką, šviesos ir video- (R.Tarabilda), scenografijos ir kostiumų (J.Malinauskas) sintezę, trimatėje erdvėje ji kūrė skirtingas realybes.

„In Signum” (antspaudai) koncepcijoje – patirties simbolių, gyvenimo mozaikos vingių, palikusių istorijos žymių, kūrybinių ženklų vaizdiniai.

Visas mini spektaklis sukomponuotas iš solo, dviese, keturiese ar šešiese atliekamų „eskizų”, į kuriuos įterpiama jauno vyriškio „psichologo” skaitoma informacija apie žmogaus sąmonę ir pasąmonę, atmintį, psichinę būklę ir kt. Šis ,,enciklopedinis” tekstas, pateikiamas su lengva ironija, kiek papildė choreografiją, suteikdamas jai daugiau prasmės ir išraiškos.

Merginų atliekamas judesys, ypač šokant pavieniui ar duetu (bet ne unisonu), regis, dažnai improvizuotas, tačiau įtaigus ir itin dvasingas, o suėjus į vieną sceną-pakylą visoms kartu atrodė ir techniškai „nušlifuotas”.

Kai kurie kompozicijos fragmentai kartojosi arba buvo panašūs savo išorine forma, derinių leksika, tačiau kaskart tarsi prisipildė naujais, dar gilesniais, emocingesniais bruožais, kartu išlaikant vienodai ramią vidinę būseną.

Pas mus dar neįprasta atmosfera, kai šokio spektaklyje randiesi tarsi parodoje, apžiūrinėdamas judančius „eksponatus”, – žiūrovai nesuprato (o gal neišdrįso?) pasivaikščioti tris scenos aikšteles skiriančiais takeliais.

Ir nors teko stovėti, perkeliant kūno svorį nuo vienos kojos ant kitos, siela gavo savąją dvasinio peno dozę.

Įprasmino durys

„Klumpakojo” festivalyje buvo galima pamatyti, kaip iš tikrųjų atliekamas šis šokis su klumpėmis – gyvai, linksmai, intriguojančiai. Egidijaus Jankausko nuotrauka

Sparčiai Vakaruose išgarsėjusio choreografo, aktoriaus bei režisieriaus, buvusio Maskvos „Kinetinio teatro” vadovo Aleksandro Pepeliajevo spektakliai žymūs „noru išreikšti sielos žaizdas, atsiradusias dėl aplink tvyrančio chaoso ir cinizmo”. Pasak teatro ir šokio kritikų, šis kūrėjas ,,pretenduoja tapti šablonų laužytoju, o jo šokėjai, jungiantys klasikinio šokio liniją su anarchistiniu mąstymu ir energija, pranašauja kibirkščiuojančią ateitį”.

Bene trečią kartą „Naujajame Baltijos šokyje” savitą kūrybą pristatantis A.Pepeliajevas šiemet su savo naująja trupe „Apparatus” (Rusija/Estija) Klaipėdos koncertų salėje parodė spektaklį „Durys”, o viena pajėgiausių šokėjų – T.Gordejeva Choreografijos katedros studentams pravedė šiuolaikinio šokio seminarą.

Rašytojo D.Charmso 100-osioms gimimo metinėms skirtame spektaklyje gyvenimiškos situacijos grindžiamos ir bendražmogiški santykiai įprasminami aštuoniomis durimis – pro jas einama, lakstoma, į jas beldžiamasi tarsi į kito žmogaus širdį ar kažko ieškant. Durys scenoje ,,atlieka” svarbų funkcionalų vaidmenį – „pavirsta” stalu, lova, kiek vėliau – širma ir net fortepijonu.

Grynojo šokio čia nėra daug, tad imponuoja ne choreografija, labiau – režisūrinis sprendimas, įspūdingai pateikta scenografijos ir videoprojekcijos darna bei atlikėjų lengvumas, savotiška žaismė. Gyviausiai atrodė į neįmantrių šiuolaikinio šokio derinių kontekstą įpinti čarlstono judesiai. O periodiškai klausimų ir atsakymų forma tariamų frazių („kto tam?”, iš rusų kalbos – „kas ten?”, „net nikavo” – „nieko nėra”) arba pabrėžtinai išskiriamų žodžių („pivo” – „alus”, „vodka” – „degtinė”) kartotė pradžioje kiek šokiravo, dar vėliau kėlė juoką, o užsitęsusiame finale jau nemaloniai trikdė.

„Klumpakojis” turi kojas!

„Klumpakojis turi kojas! Per maža jam Lietuva”, – rašė poetas Paulius Širvys.

Klaipėdos universiteto Choreografijos katedra tautinių šokių grupių ir ansamblių festivalį konkursą ,,Klumpakojis” organizuoja nebe pirmą kartą. Šis – jau trečiasis, skirtas šokio autoriaus bei festivalio iniciatoriaus prof. J.Gudavičiaus kūrybinės veiklos 60-mečiui, o pats ,,Klumpakojis” švenčia 55-ąjį gimtadienį.

Šiemet konkursas išaugo į tarptautinio masto festivalį – be 20-ies Lietuvos kolektyvų jame dalyvavo grupės iš kaimyninių šalių – Latvijos ir Lenkijos.

Net devynias valandas gegužės 13-ąją Žvejų rūmų salėje skambėjo tautiška muzika, daina, scenoje karaliavo lietuviškas šokis…

Dar kartą įsitikinau – neteisi choreografė A.Cholina teigdama, jog tautinis šokis Lietuvoje nepelnytai užmirštas. Dar gyvuoja dainų ir šokių šventės, Baltijos šalių studentų festivalyje ,,Gaudeamus” lietuvių programa – pati išsamiausia, lig šiol vyksta įvairūs tautinių šokių kolektyvų konkursai, festivaliai, sambūriai – „Aguonėlė”, „Kadagys”, „Pora už poros”, „Iš aplinkui” ir… „Klumpakojis”.

Teatvažiuoja skeptikai, skubotai palaidoję tautinį šokį, ar tie, nesusipažinę su jo šaknimis (folkloru, papročiais) į šokio kalvę – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedrą. Tepamato kitame festivalyje, kaip iš tikrųjų atliekamas šis šokis su klumpėmis – gyvai, linksmai, intriguojančiai (latvių ir lenkų kolektyvų – dar ir savaip interpretuojant). O ne sėdint ant grindų, linguojant pirmyn atgal, kai refreno metu mergelės graso vyrams už tai, jog šie geria alų… (Turimas omenyje spaudoje išgarsintas ir televizijos išreklamuotas, tačiau, mano nuomone, eklektiškas, pilnas kičo minėtosios baletmeisterės spektaklis „Žmonės”.) Tačiau šis sopulys – kita tema.

Šiandien būtina pasidžiaugti sėkmingai įvykusiu festivaliu, dar kartą nuoširdžiai padėkoti visiems, atsiliepusiems į kvietimą, finansiniams ir informaciniams rėmėjams, miesto ir universiteto vadovybei bei išreikšti tvirtą viltį dėl šokio meno gyvavimo ateityje.