Paveikslas yra langas

Paveikslas yra langas

Rytoj 17.30 val. „Klaipėdos galerijoje” (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) atidaroma Vidmanto Jusionio (Vilnius) tapybos darbų paroda.

V.Jusionis, tapydamas gyvūnus, mąsto apie žmones. V.Jusionio paveikslas „Rausvas ilgesys”, 2005.

Jos autorius 1961-aisiais gimė Vilniuje, studijavo M.K.Čiurlionio menų mokykloje, 1985 metais baigė tuometinį Vilniaus dailės institutą, Tapybos katedrą, Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Tai pirmoji personalinė V.Jusionio paroda „Klaipėdos galerijoje”.

Šis tapytojas itin įdomus savo kūrybiniais atradimais. Jis transplantuoja žmogiškas savybes fantastiškiems paukščiams, šunims. Jo herojai, tarsi pasprukę iš vaikiško animacinio pasaulio, tapomi žėrinčiomis spalvomis. Sukuriama apgalvota alegorizuota sąveika, ironizuojama vizualaus reikšmingumo svarba.

„Visada tikiuosi, kad mano paveikslai žiūrovui suteiks jausmų ar prasmių suvokimo laisvę, paskatins savas interpretacijas“, – yra sakęs V.Jusionis.

Dar žiupsnelis dailininko minčių prieš vernisažą. Apie tapybą ir jos aspiracijas.

– Kodėl Jūsų darbuose tiek mėlynos spalvos?..

– Atsakysiu V.Kandinskio žodžiais, – todėl, kad mėlyna spalva veikia širdį. Kuo gilesnė mėlyna, tuo labiau ji kviečia žmogų į begalybę, į virš realybę. Mėlyna tai dangaus spalva. Gili mėlyna įgauna nežmoniško liūdesio. Šviesiai mėlyna – kaip vaiskus dangus – ji tampa tolima ir abejinga. Mėlyna – tai ir dangaus atspindžiai vandenyje.

– Kodėl šunys, liūtai ar kiti gyviai klajoja po Jūsų drobes?..

– Klausimas, kurį dažnai man užduoda…

Aš – kaip Ezopas, kuris apie žmones bylojo žvėrių ir gyvulių pavidalais.

Gyvūnai leidžia man atsiriboti nuo įprastų žmogaus perteikimo būdų, atpažįstamų ženklų, į subanalintus, dažnai naudotus, nuvalkiotus siužetus padeda pažvelgti savaip, suteikti jiems naują prasmę.

Veikėjų būsenos – nuo fatališko vienišumo iki hedonistinio pasitenkinimo. Tai paradoksalių situacijų kalba plokštumoje, tapybinė raiška ir asociatyvus prasmių žaidimas.

– Sakote, tai – apie žmones?

– Apie juos. Tikrai ne apie šunų pasaulį čia kalba. Veikiau apie judesį, kampuotą ir netikėtą, apie pastovumą, kurį taip lengvai prakerta išsiveržusi į paviršių energija, ir apie aiškiai apibrėžtą formą.

Lygios, viena nuo kitos atribotos spalvos, zoomorfinės formos, šunys, liūtai – tai lyg ryšys su Senojo Egipto, Asirijos, graikų kultūromis.

Galiausiai, anot R.M.Rilkės, šunys veikiausiai yra mūsų broliai, nes jų ir mūsų – tos pačios mintys ir tie patys daiktai.

– Kartais atrodo, kad Jūsų paveikslai vienas be kito negali?..

-Siekiu, kad paveikslų grupė, jų visuma sukurtų paveikią, emociškai įtaigią erdvę. Figūros erdvėje nuo kampo iki peizažo, nuo interjero iki begalinės erdvės. Kiekvienas paveikslas yra savarankiškas, o kartu sudaro bendrą suvokimo lauką.

– Jame Jūs gana ironiškas vizualaus reikšmingumo adresu…

– „Išraiškingumas ir dekoratyvumas – tas pats dalykas, nes į pirmąją sąvoką įeina antroji“ (A.Matisas). Vitražiškas skambesys, spalvos tiesmukos ir gana nežmoniškos, atviros, aštrios – pavidalai neįprasti. Kietos karkaso konstrukcijos ir suspausta dekoratyvi erdvė, reklamai būdingas rėksmingumas. Taip, visa tai mano tapyboje yra.

Tapau panašių matmenų drobes, kurios vidinėje erdvėje atitinka vienokią ar kitokią lango proporciją. Paveikslas tampa langu.

Spalvų santykiai – darnūs arba aštrūs, kiekvieno jaučiami savaip. Jie gali erzinti arba raminti, skambėti iškiliai ar visai nejaudinti. Siūlau juslių, gal ir prasmių, o per jas gal ir jausmų pažinimo laisvę.

Parengė Rita Bočiulytė

by admin