Paviršiaus magija, vidaus paslaptis
Palangiškės grafikės Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės jubiliejinės parodos „Ties horizontu” atidarymo atmosfera buvo puiki. Artimieji, draugai, kolegos, gėlės, kiek nostalgiška žvilgsnio atgal gaida, o viso šurmulio centre – jaunatviška ir kaip visada santūriai besišypsanti autorė ir jos darbai.
Kristina Jokubavičienė
Byloja tai, kas svarbu
Kruopščiai atrinkdama parodai kūrinius iš kelių dešimtmečių (pradedant 1974-aisiais) kūrybos etapų, grafikė „Klaipėdos galerijoje“ sudėliojo subtilią ir trapią vaizdinių mozaiką.
Joje atsiskleidė ir atskiriems laikotarpiams būdingesnės, vienu ar kitu metu vyravusios technikos – kartono raižinys, tušas, plunksnelė, akvatinta, mišri technika, pastelė, grafitas, ir jau keli dešimtmečiai beveik nekintantis, tiesiog minimalus motyvų ratas. Jiems suskaičiuoti užtektų abiejų rankų pirštų: žolė, medis, kopa, kalnas, dangus, debesis, dangaus šviesulys (saulė, mėnuo), vyras, moteris. Nors pastarieji visafigūriškai pasirodo retokai (gausiau dešimtojo dešimtmečio kūriniuose susitikimo-išsiskyrimo tema), neabejotina, kad bet kuriame Gražinos grafikos lakšte nuolat bylojama apie žmogų, arba pats žmogus per gamtos formas byloja mums tai, kas svarbu. Regimos, realios, bet dar daugiau vidinės, intuityviai nujaučiamos žmogaus ir gamtos sąsajos grafikos lakštuose prabyla minimalistine aptakių formų, minkštų šešėlių, pustonių, subtilių faktūrų, tekstūrų – ir turtinga poetinių metaforų, alegorijų, simbolių kalba.
Septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai jauna, ką tik studijas baigusi dailininkė pradėjo dalyvauti parodose, lietuvių grafikoje vyravo lyrinė kryptis, supoetinta, romantizuota gamtos ir žmogaus tema. Ir Gražinos to laikotarpio dar nedidelio formato darbuose – mišria technika sukurtame cikle „Pajūrio moterys“ (1974) ar tušu ir plunksnele smulkiai ir švariai nutaškuotame „Šerkšne“ (1980) – randame laikmečio atgarsių. Ieškant kūrybos stiliaus, buvo išbandyta akvatinta, kartono, linoleumo raižiniai, monotipija. Kiekviena iš šių grafikos technikų atskleidė kūrėjai savuosius techninius privalumus, praturtino estampų formas.
Po beveik dviejų dešimtmečių pasirodė etapinis ciklas „Labas ir sudie“ (čia grafikė naudojo ir akvatintą, ir kartono raižinį), kurio temos – bendravimas, supratimas, išsiskyrimas. Lakštas „Ties slenksčiu“ (1997) ilgam tapo atpažįstamu, originaliu dailininkės kūrybos pasiekimu.
Subtilaus minimalizmo link
Dešimtasis dešimtmetis Gražinos kūryboje pažymėtas ryškiu pastelės ženklu. Ši universali technika atrodo tik ir laukė, kol bus grafikės atrasta ir pamėgta.
Būtent tuo metu sukuriami darbai, kurie iki šiol daugeliui yra jos kūrybos etalonu („Lošimas debesimis“, 1995, „Pajūrio formos“, „Žolių liepsna“, „Liepsnų žolė“, visi 2002, „Kraštovaizdis su Laimos ženklu“, 2006 ir kt.). Galbūt būtent pastelė paskatino didinti darbų formatus, plėsti vaizdo lauką, leido čia ir dabar išgauti jautrias faktūrų ir atspalvių gradacijas. Tai spalvingiausias Gražinos grafikos etapas – tačiau spalvingas tik tiek, kiek spalvai leidžiama būti aktyviu vaizdo ir prasmės kūrimo komponentu.
Su pastelės technika darbuose ryškėjo ir labai subtilus, meistriškai kuriamas erotizmo atspalvis, kurį dailininkė išryškina per gamtos motyvų, ypač kopų, kalvų, debesų formų analogijas su moters figūra („Pajūrio formos“, 2002, „Kraštovaizdis su Laimos ženklu“, 2006; verta paminėti ir parodoje neeksponuojamas pasteles „Pajūrį primenančios formos“, 1995, „Tamsi kopa“, 1997, „Mėnulio trauka“, 2001 ir kt.). Gamta personifikuojama, kalvų kalvelių apybraižos tobulai atsikartoja ir beveik nejučia pereina, susitapatina su moters kūno linkiais, transformuojasi į gyvą, archetipinį Pramotės-gimdytojos, deivės Laimos, universalų žemės materijos, iš kurios kyla joje slypinčios gyvybinės galios, motyvą. Tamsuojantys akivarai, slėpiningi duburiai neardo visa apimančios harmonijos, tiesiog primena, kad tai yra natūrali žmogiškosios būties dalis.
Ir šiandien dailininkė pastelės nemeta į šalį, tačiau pastaraisiais metais jos, sakyčiau, prigimtinis minimalizmas tampa svarbiausiu kūrybos siekiniu. Gamtos motyvai vis labiau abstrahuojami, išgryninami iki „švarių“ semantine prasme formų, beveik ženklų. Šis meistriško raiškos būdo reikalaujantis ženkliškumas remiasi asmenine kūrėjos patirtimi, pasaulėvoka, dalykų, kurie jai svarbūs, išmintingu pažinimu. Tačiau visiškai nereiškia, kad kūriniai sausėja, tampa racionalesni. Kuo lakoniškesni, taupesni formos ir minties prasme yra šios grafikės darbai, tuo daugiau juose akumuliuojama tiesiog gaivališkos ekspresijos, jausmo. Tos suvaldytos emocijos, kurių atsivėrimas vyksta palaipsniui stebint kūrinio visumą ir jo sudedamąsias dalis, kuria magišką dailininkės grafikos darbų lauką.
Įtraukia, priverčia eiti gilyn
Pastelė palaipsniui praranda spalvas, apsiribojama tik juodos, baltos ir pilkšvos dermėmis, kol galiausiai įsitvirtina grafitas – klasikinė, seniausia grafikos priemonė. Vis labiau įvairėja formatai. Vietoj tradiciško stačiakampio, vaizdai klostosi į siaurokas ilgesnes ar visai ilgas horizontalias juostas, kurios dvi ar trys komponuojamos vienoje pasporto plokštumoje kaip uždaras ciklas („Laiškas iš kraštovaizdžio. Nulijo. Sutemo”, 2008, „Tarp baltos ir baltos“, 2004, „Pasivaikščiojimai. Optimistiškas. Pesimistiškas“, 2004, „Susitikimas“, „Išsiskyrimas“, „Prasilenkę“, visi 2011).
Nekinta tik tai, kas Gražinos kūryboje yra esminio: sidabriškos šviesos ir niuansuotos tamsos minkšta konfrontacija ar / ir nuolatinis pulsavimas, formų, erdvių, abstrahuotų motyvų nušvitimas ir užtemimas. Per šviesą grafikė išreiškia nuolatinį gero ir blogo, pakylėto ir žemiško, patirto ir būsimo, laikino ir belaikio dualizmą. Vieta šiam vyksmui yra beribė bekraštė; tos vizionieriškos erdvės („Į kraštovaizdį patekę šešėliai“, 1998, „Vakaro dangus“, 2004, „Pamoka apie Mėnulį“, 2008, „Balti saulėlydžio kontūrai“, 2010), sapno-būdravimo ar kosmogoninio mito išprovokuotos, alsuoja žmogaus esatimi.
Sunku pasakyti, kas įtraukia pirma: medžiagiškasis darbų sluoksnis (popieriaus paviršius, pastelės, grafito pėdsakai) ar „po juo“ slypinti mintis. Pagaliau nesvarbu. Bet įtraukia, priverčia per skonėjimąsi paviršių faktūromis, vaizduojamo motyvo tekstūrų turtingumu („Sodo kosmosas“, 2008, „Grimztantis laikas“, 2011) eiti gilyn. Į dulksnas, sutemas, rūkus, visatos ūkus, į šviesą, žmogų, į save. Gražinos kūriniai skleidžia ramybę ir paslaptį. Jie kaip vientiso poetinio metakūrinio fragmentai, atsiveriantys popieriaus stačiakampiuose. Ir dar – kiekvieną kartą tie patys fragmentai atsiveria kitaip.
Grakščiai apie Gražinos kūrybą yra pasakęs šviesaus atminimo grafikas Algis Kliševičius: „Maža to, kad moteris – paslaptis, menas – paslaptis. O čia gi – moters menas – dviguba paslaptis“.
Vizitinė kortelė
G.Oškinytė-Eimanavičienė gimė 1942 m. sausio 19 d. Kaune, žymaus Lietuvos sklandytuvų konstruktoriaus Broniaus Oškinio ir medicinos sesers Birutės Oškinienės šeimoje.
1959–1965 m. studijavo grafiką tuomečiame Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija).
Nuo 1965 m. grafikė gyvena Palangoje.
Parodose pradėjo dalyvauti 1967 m.
Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 1978 m.
