Pažaislio dirbtuvės netikėtumai
Goda Giedraitytė
Baroti galerijoje eksponuojama Nacionalinės premijos laureato tapytojo Ričardo Povilo Vaitiekūno šilkografijų paroda „Pažaislis”.
Pirmąsyk plačiajai visuomenei ji buvo pristatyta netipišku formatu, 12-kos egzempliorių tiražu „Vilniaus albumo” antrajame sąsiuvinyje, kurio tikslas – atskleisti šilkografijos technologiją ir jos galimybes. Paroda tikrai netikėta.
Po vietovardžio šydu
Visų pirma – dėl pavadinimo. Intriguoja pats vietovardis – Pažaislis. Pirminė sąšauka su ienuolyno istorija ir eiliniam neprieinamais mūrais pasąmonę kreipia analogiškos tematikos linkme. Na, gerai, bent jau neišdildomo Kauno marių gamtovaizdžio link. Tačiau aplankius ekspoziciją, minėta misterija išsisklaido: pavadinimas parinktas pagal vietovę, kurioje menininkas tiesiog turi dirbtuvę ir dažnai kuria. Kita vertus, įdomus pasirinkimas – savotiškas bandymas apgaubti darbus tos pačios natūralios aplinkos, kurioje jie buvo sukurti ir daug metų gyvavo kaip laisvalaikio leidimo rezultatas, šydu. Negali neigti – išmintinga.
Piešinių atspaudai
Antra – dėl technikos. Ir „Vilniaus albumo“, ir ekspozicijoje pristatomų šilkografijos technika atliktų atspaudų pagrindu tapo R.P.Vaitiekūno piešiniai. Kaip teigia menotyrininkė Justina Augustytė, apsigauti gali net ir patyręs specialistas: atrodo, kad ant galerijos sienų sukabinti piešti ar tušu lieti originalai, ir tik priėjus arčiau spaudos taškai išduoda, kad tai – šilkografijos atspaudas. Pats terminas „šilkografija” reiškia, kad tai susiję su šilko dekoravimu. Iš tiesų – tai trafaretinės spaudos būdas, spausdinimo technologijų sistema, storo sluoksnio dažais įgalinanti plokštumos (popieriaus, audinio, medžio ir kt.) paviršiuje atsirasti reljefui, ypatingam blizgesiui, išryškėti spalvų sodrumui.
Fragmentiški inkliuzai
Trečia – dėl plastinės kalbos. Juk R.P.Vaitiekūną pažįstame kaip išskirtinį ir originalų Lietuvos tapytoją. Sodraus potėpio, savito kolorito, faktūrinio paviršiaus ir fragmentinės kalbos ekspertą. Pastarojo bruožo dailininkas neatsisako ir šioje ekspozicijoje. Darbuose labai daug erdvės, tuščio balto popieraus lauko. Pastarąjį įnoringai skrodžia tai plonos plunksnelės pėdsakas, tai užgula plataus potėpio dryžis ar linijomis užtušuotas langas. Tačiau šis piešinio gyvybę pagrindžiantis syvas nesistengia sukurti visaverčio ir visuminio turinio- vaizdinio. Tai – tik padrikos menininko mintys, fragmentiški inkliuzai, eskizinis neišbaigtumas, paliekantys galimybę tolimesniam kompozicijos rutuliojimui.
Lengva ranka
Tačiau spalvą autorius keičia į negrubia ranka atliktą piešinį ar eskizą viena linija. Neretai net sutrinki, ar tikrai tai didžio Lietuvos tapytojo rankos paliesti kūriniai. Daugelis – tarsi padrikų linijų kratinys. Tam, kad pamatytum už jų slypintį pasaulį, būtina ilgai ir įdėmiai žiūrėti, arba tiksliau – nerti kūrinio gelmėn. Kad išnirtų religinės misterijos – lietuviški kryžiai, bažnyčių bokštai ar prasiskverbtų kasdieninio gyvenimo nuotrupos – pamestas dviratis, dailininko dirbtuvės fragmentas, palangės kaktusų kolekcija…
O gal, kad atsiskleistų erdvus emocijų laukas – lengvai sukama plaukų sruoga, besišypsantis kūdikis, kančia ligonio palatos lovoje. Čia pat ir portretinė galerija – vos vienas kitas brūkšnys, ir gimsta charakteriai, išryškėja specifiniai asmens bruožai.
Kita vertus, gal ir nereikia šių darbų vertinti šykščia kritiko akimi. Juk, visų pirma, pastarieji ir nepretenduoja į menines aukštumas. Tai – savotiški žaidimai, atokvėpis nuo intensyvaus spalvų pasaulio, potėpio jėgos. Lengvas piešinys – tarsi rytinis pratimas prieš sunkią darbo dieną.
Tad atsipalaiduokime ir atsiduokime vingrių linijų kūrybinei tėkmei. R.P.Vaitiekūno „Pažaislio” šilkografijos Klaipėdos Baroti galerijoje eksponuojamos iki liepos 30-osios.
