Peizažas su Motiejum
Algis Kuklys
Retsykiais sustodamas, pamažu taku į kalną su dviračiu judėjo pensininkas Motiejus. Rodės, jog tas senas dviratis ir jis nejučiomis tapo švininiai, tai kol užropojo ant kalno, prisiminė savo ir kitų gyvenimus.
Grįžo jis namo aplankęs liaudies meistrą Mockų, kad jis nutapytų Motiejaus trobikę ir patį gaspadorių, buvusį zootechniką. Kur tu, žmogau, miestelyje surasi fotografą, o Mockus – šaunus vyras, tai jie nulenkė vieną „chuliganiuką“, paskui – kitą. O tas meistras ne pėsčias ir ne brangininkas, tai abu suderėjo kainą. Mockus pažadėjo atnešti paveikslą, kai Motiejus švęs gimimo dieną, kai kris lapai, kai bus nuraškytas visas derlius.
Tiesą pasakius, ne ką jis augino, tik bulves bei daržoves, bet ne pardavimui. Nors, jeigu būtų stipresnis, tai bulvių pasėtų daugiau, paskui nuvežtų į rajono turgų. O su kuo nuveši? Su senu, išklerusiu dviračiu? Velniai nematė tų bulvių, anokie ten pinigai, vienos žiogspyros.
Va pavasarį prie miestelio pašto sutiko pažįstamą bičiulį Vincą, kurį vedė jo žmonelė Stanislava. O vedė dėl to, nes pašte jam reikėjo pasirašyti, kad gavo pensiją. Tai kas iš to Vinco beliko? Vos kojas pajudino, akys išvarvėjusios kaip perkaršusiam katinui. Tačiau Motiejų atpažino, tai spoksojo vienas į kitą netardami žodžių. Jis atsikvošėjo, kai Vincas įlindo pro pašto duris. O koks buvo vyras! Garbanotas, šmaikštuolis, moterų viliotojas. Netrukus po pusmečio išgirdo, kad Vincas atgulė ant šešių lentų, tad suspėjo Motiejus su juo atsisveikinti miestelio kapinėse. Ir va kas beliko iš velionio – žemės kauburėlis su vainikais…
Vasarą į tą miestelio kalnelį dar užrėpliosi suplukęs, bet koks būna vargas žiemą arba vėlyvą rudenį per šlapdribas… Ne vienas čia nusilaužė kojas, ne viena mašinėlė nulėkė į šoną. Ir niekas nejudina piršto, kad kitoje vietoje padarytų kelią. Tiesa, yra dar vienas kelias, bet jis daro didelį lanką, o per šį prakeiktą kalnelį būna tiesiau. Nuo jo pamatai visą miestelį, kurio centre šviečia balta bažnyčia, šalia – seniūnija, pradinė mokykla ir žmonių trobelikės. Mokyklą greitai uždarys, nes nėra vaikų. Tai kas bus, jeigu taip visoje Lietuvoje nebeliks vaikų? Ką tuomet mūsų ponai bevaldys? Turbūt pasiims savo šmutkes ir išmaus į užsienį. Mūsų didieji patriotai, vadinasi…
Savo kaulais Motiejus pajuto lietuvišką patriotizmą, visą pokarį bei stribų valdžią, bet šito nenori prisiminti. Tegu jam nuskuta viršugalvį ir išima tuos smegenis, kurie saugo tamsius prisiminimus.
Bet įdomu, kaip tas Mockus nutapys jo trobelikę ir jį patį? Juk neseniai kita spalva perdažė sienas, tai baisiausiai pavargo, nes iš pradžių nuvalė senus aliejinius dažus, nušveitė kiekvieną lentą, o didesnes skyles užtepė glaistu. Katorgininko darbas, tačiau žmona Motiejų gyrė ir kiekvieną dieną taisė gerus pietus. Net tarkuotų bulvių kukulių su kresnomis paruošė. Va kur valgis, va kur gardumėlis… O ką ji paruoš jo gimtadieniui? Musėtais, cepelinų.
O su Mockum jis gerai pasėdėjo. Prie to „chuliganiuko“, kurį atsinešė Motiejus, meistras ant stalo padėjo raugintų agurkų, svogūnų ir silkės. Geresnės užkandos vyrams nereikia. Ir apie ką jie kalbėjo? Na, aišku, prisiminė savo jaunystę, mergas ir pažįstamus. Tik nebuvo šnekų apie politiką, kuri visiems dantis paėdė. Paskui jie apžiūrėjo paveikslus, ir visi Motiejui labai patiko, ypač tas su stovinčia mergina prie ežero, kurį Mockus pavadino „Veronika“. Tik jis suabejojo, ar šiais laikais liko tų veronikų? Kas dedasi ant svieto, net plaukai šiaušiasi. O kokie dabar visi protingi pasidarė… Kai žiūri žinias televizoriuje, ne kažką besuprasi. Rupūžės velnių, štai kas…
Tąsyk Motiejus giliai atsiduso ir pasakė: gražus tavo gyvenimas, Mockau. Gražiai gyveni, gražius abrozdėlius maliavoji. Tik esi našlys, tai galėtum kokią bobikę į žmonas pasiimti. Nepavydėk mano gyvenimo, nieko apie mane nežinai, o ženytis jau nenoriu, esu per senas ir mūsų charakteriai nesutaps, tai verčiau nusprogsiu vienas… Motiejus įsmeigė į jį nustebusias akis nesuvokdamas, ką sakyti. Je je, tu sakai, tu išmanai, o dabar išgersiu į tavo sveikatėlę. Dėkavoju, atsakė Mockus ir pakėlė klebonišką stikliuką. Po to Motiejus bandė suprasti, ko jis nežino apie Mockaus gyvenimą, turbūt nuo jo slepia kokią paslaptį, ne kitaip.
Ir kaip jis mane nutapys? Galbūt su dviračiu, nes dviratis – mano geriausias draugas, ypač kai grįžti apšilęs. Va kaip dabar, einu atsiremdamas, kad nenugriūčiau. O kartą, po gerų vaišių, važiavau užlipęs ant dviračio. Aplenkiau beveik visas gatvių duobes, bet įgriuvau į kaimyno aukštą gyvatvorę. Buvo vėlu, tai niekas nematė šio nuotykio. Tik žmona, išvydusi subraižytą ir sukruvintą vyrą, galvojo, kad mane užpuolė kaimo jurgiai.
Nuo to sykio nelipu ant dviračio, jeigu būnu apšilęs. Užteks, pasimokiau. Ir daug negeriu, tik vieną „chuliganiuką“, nes malonu su geru žmogum pasikalbėti. Juk su žmona viskas apšnekėta dešimt metų į priekį. O va su meistru Mockum tropniai pasirokavom, tarsi broliai. Bet kodėl jis burbtelėjo, kad aš nieko apie jį nežinąs? Jeigu viską žinotum, tai sudurniuotum. Va to paties kaimyno, į kurio gyvatvorę įgriuvau, sūnelis sukvailiojo. Juk be saiko skaitė knygas, glėbiais nešė į namus, o jaunam žmogui reikia judėti, sportuoti. Ir vieną vasaros naktį kaimyno sūnelis ėmė vilku staugti, girdi, esąs vilkolakis, turįs gyventi miške. Na, ir išvežė jį pas daktarus. O kai sugrįžo, jau buvo nebe tas vaikis, kaip anksčiau. Tai dabar sėdi tėvams ant sprando ir nieko neveikia. Bet kas jį prižiūrės, kai tėvai atsiguls ant lentų? Vargo pakalnė, švėnts Ruoka…
Tai mėgstamiausias Motiejaus posakis, tačiau šventas Rokas jam nė karto nieko nepasakė, nes turbūt jo negirdėjo, o gal buvo labai užsiėmęs. Tą posakį pasiskolino iš savo bičiulio Valiaus, gyvenančio rajono centre. Musėt Valius turėjo kietesnį protą, tai daug ką jam paaiškindavo. Nors Motiejus retsykiais suabejodavo, ar žmogui reikia viską išmanyti. Juk metų metais gyvenom negalvodami apie užterštą gamtą ir maistą, ir, atrodo, mažiau sirgome, o dabar švėnts Ruokai,
liūdnos dainos.
Šią pavakarę tas kalnelis jam pasirodė velniškai status, dviratis išlietas iš ketaus, o jo paties namai – už horizonto. Jau neturiu sveikatėlės, nusiminė Motiejus, nusėdo mano akumuliatoriai, nusėdo… Net su žmona kartu nemiegu, sakau jai, kad knarkiu ir leidžiu dujas. Tai koks čia iš manęs vyras beliko. Virvę ant kaklo, ir baigta. Aš taip mislinu, o kiti šitaip padaro. Na, pagaliau tuoj pasieksiu kalnelio pakaušį…
Jis taip giliai išpūtė orą iš plaučių, jog atrodė net debesys į šoną pasuko. Va ir jau baltoji bažnyčia pasirodė, kurioje su žmona kažkada susituokė. Švėnts Ruokai, nejau ir aš buvau jaunas kaip eržiliukas? O kur tos manosios jėgos prapuolė? Koks nelabasis jas nučiulpė? O gal mane bloga akis nuveizėjo? Juk yra bjaurių bobų, nuo kurių žvilgsnių širdį pykina. Gal esu ką burbtelėjęs, nes liežuvį ne visada prikandu. Tokia buvo mano motinėlė, toks esu ir aš.
Jis sustojo ir, nubraukęs prakaitą nuo kaktos, lėtai apsidairė. Va jei būčiau Mockus, nutapyčiau tokį mūsų miestelį, pagalvojo, paskui suabejojo, ar tikrai toks būtų, gal maliavotų plikas moteris bei velnius. Juk vienoje parodoje regėjo tokį paveikslą, kuris vadinasi „Šatrija vasaros naktį“. Gabių žmonių esama pas mus, oi gabių, tik ne visus mes žinom. O ką, po kelmais, aš sugebu?..
Ir Motiejui pasidarė taip liūdna, kad norėjosi verkti, juolab kad šito verksmo niekas nematytų. Neskubėdami plaukė vasaros debesys, o pavargusi saulutė slėpėsi už bažnyčios. Pats laikas praverti savo trobikės duris, kol žmona žegnojasi pamaldose, nereikės jai aiškintis, kodėl sugrįžo „sušilęs“, dingtelėjo gera mintis galvoje, o pats apžergė dviratį ir spustelėjo pedalus. Lyg ant sparnų perlėkė visą gatvę ir sustojo prie vartelių. Paskui ilgai ieškojo rakto išsigandęs, ar nebus jo pametęs, tačiau vis dėlto surado ir atrakino duris. Atsigėręs vandens, krito ant lovos, tačiau nemiegojo. Staiga prisiminė, jog turi rūkalų, tai gardžiuodamasis užsirūkė, paskui nejučiomis užsnūdo su smilkstančia cigarete rankoje.
Kai pasibaigė bažnyčioje pamaldos, Motiejaus žmona iš tolo pamatė juodus dūmus, kurie tirštai nuklojo gatvę. Jėzau Kristau, pabalusi lėtai persižegnojo, lyg ranka būtų medinė, o paskui ėmė klykti. Tačiau kol iš rajono centro atlėkė gaisrininkai, jos medinė troba nupleškėjo iki pamatų kartu su josios gaspadoriumi. O dviratis, atremtas į ūkinį pastatą, liko sveikutėlis.
Mockus, išgirdęs apie šitą nelaimę, nedelsdamas atnešė našlei paveikslą, kuriame nutapė Motiejų su ūsais bei dviračiu, o per namo kaminą veržėsi dūmai su ugnimi. Meistras pinigų neėmė, bet, pasakęs našlei užuojautą, atsisėdo priešais karstą apie kažką giliai susimąstęs.
