Pelenais kvepianti klasika

Pelenais kvepianti klasika

Ignas Kazakevičius

”Klaipėdos galerijoje” vasarį buvo eksponuojama klaipėdiečio tapytojo Liudviko Natalevičiaus darbų paroda “Kvepianti tapyba”. Atrodo, kas čia keista, taigi tapyba iš tiesų kvepia dažniausiai aliejiniais dažais, o studentai jau yra darę diplominius kvepalais tapydami… Betgi Liudvikas tapo suodžiais…

Naujausiuose darbuose L.Natalevičius apsiriboja juodos, baltos ir raudonos spalvų deriniais.

Taip, jis tapo suodžiais, drobes šioje parodoje pakeičia popierius, o ir taip menininko negausiai naudojamas spalvas – juodos, baltos ir raudonos derinys. Siužetai išlieka, mums pažįstama rimtis – taip pat. Tačiau ramybės neduoda autoriaus dėmesys paprastoms, tačiau kiek neįprastoms vertybėms: popieriui ir pelenų saujai.

Galbūt pelenai ženklina didžiausią medžio vertybę – šilumą, t.y. ugnis išplazdėjo ir sušildė į ją žiūrintįjį. Taip ir su paveikslais. Išliepsnojus idėjos dvasiai, lieka dažų pelenai. Primenantys apie buvusį karštį. Jį nutapyti tolygu realiai nugyventi fantaziją. Todėl kai stebime ne patį karštį, bet galutinį produktą – pelenus, įsitikiname, jog tapyba tėra meninės iliuzijos forma.

Jei menui vis tiek, kokia forma jis bus išreikštas, tai vertintojui rūpi (dažniausiai dėl subjektyvių dalykų, dėl suformuotos mitologijos), na, kad ir tai, jog esą tik aliejinė tapyba ant drobės yra vertinga. Dėl ilgalaikiškumo, specifinės aliejaus gelmės – sutinku, tačiau ne pati technika, ne turinys yra svarbiausia, o pasirinktos išraiškos atitikimas idėjai.

L.Natalevičiaus tapyboje pelenais ant popieriaus vėlgi nesunkiai atpažįstama švelniai abstrahuota religinė simbolika.

Mes galime kalbėti, kad štai tradicinė Liudviko tapyba žymiai svaresnė, raiškesnė ir labiau paveiki. Bet, kita vertus, šie A4 formato ar nedaug didesni lapai yra taip pat išbaigti paveikslai, skirtingai nei tapiniai, pradėti ir baigti, regis, tą pačią akimirką. (Bet ar tik negudrauja menininkas – raudoni akcentai atrodo tikrai dėti itin sąmoningai, siekiant dar labiau pabrėžti prigimtinį baltos ir juodos kontrastą.)

Kūriniai žavi juosvumu. Grynos juodos vengiantis apyboje nuo pasaulio L.Natalevičius atsitveria juodos atspalviais, o šioje ”popierinėje” parodoje – tonų gama. Juoda aliejinėje tapyboje – gyvas tamsis, ir skaidruma šešėlių ant jo prikaltų taip pat sveria… Popieriuje – visa kitaip. Mums gerai pažįstami siluetai sakytum kyla kartu su A4 formatu.

Ir visai nebesvarbu, kaip mes pavadinsime šį L.Natalevičiaus meną – akvarele, grafika, piešiniu ar tapyba ant popieriaus suodžiais. Visa tai bus tik žodžiai. Kūrinio vertė nėra padaroma, nėra nusprendžiama, ji sukuriama. Sukuriama visų pirma autoriaus pozicijos. Dirbant ir eksperimentuojant, ir negalvojant, ar kūrinys jau tapo vertybe? Ar jis vertingas?..

Stebint parodą reikia (bet sunku) atsiriboti nuo išankstinės nuostatos – “bet tai sukurta ant popieriaus!”. Nors aš ir ne pirkėjas, bet taip pat nejučia lyginu: aliejus – popierius… Kadangi mes įpratę tapybą matyti tapybišką, be to, ypač L.Natalevičiaus tapybą įpratę matyti tapybišką, sunku pripažinti suodžiu popieriaus skiautėje tiesą išrašytą esant. Tiesą, kurią primena medžiagos virtimas anglimi – tuo juodu tarsi niekuo. Niekuo, kuris betgi turi galią vaizduoti, brėžti liniją, skleisti toną… Švelniai abstrahuota religinė simbolika puikiai atpažįstama. Jei dideliame formate ji skamba įtikinamiau, o sparnuotieji siluetai dideliuose drobių stačiakampiuose išsitęsia visu mostu, išdidžiai ir manieringai, čiagi labiau juntamas nedidelio kūrybinio impulso spurdėjimas… Ir šiek tiek pasvilintos sielos, šiek tiek kraujo krešulių, dar – gyvo kūno spurdėjimas, meilės ir darbo akimirkos ir pelenais kvepianti klasika.

by admin