Per medėjantį rūką medėjančia širdimi
Sondra Simanaitienė
Rūta Poškytė-Dirkstienė. Žuvies diena.
Klaipėda, „Druka“, 2009 m.
Knyga yra žmogaus jausmų, minčių, vaizduotės koncentratas. Gerai, kad poligrafija nuasmenina. Kitaip būtų nepakeliama skaityti žmonių knygas, „mūsų buvimo formas“, anot filosofo E.Levino.
Mano skaitymo būdas, norėčiau pasakyti metodas, prisiminus įdėmaus skaitymo metodą, yra empatija – įsijausti. Dingsta objektyvizuojanti kritinė distancija. Kritiškumas tarsi siena, slenkstis, kuris stabdo kūrybiškumą. Svarbu užčiuopti laisvą tekėjimą. Jausmo, žodžio, dialogo, atvirumo. Rūtos žodžiai teka ir suteka į knygą. Knyga yra drąsu. Į stalčių daug kas rašo. Rūta parašė į knygą ir turėjo drąsos pati ją išleisti, paskatinta rašančių Klaipėdos žmonių – G.Gugevičiūtės ir M.Valiuko.
„… įsiveržia keletas žodžių į nuskalbtą tylą…“. (75 psl.) (Turbūt tik moteris gali girdėti muilo burbuliukų sproginėjimą skalaujamame vaiko drabužyje, – tai apie tylos girdėjimą buityje.)
Keletas žodžių – minimalistinė poezija, redukuota iki tylaus šnabždesio, panašaus į popietinę maldą tuščioje bažnyčioje, kai girdi lūpų krutinimą ir pats nevalingai pradedi krutinti savo nepaklusnių minčių rožančių. Nuskalbta tyla – mūsų kasdiena, kieno pakrakmolyta, kieno niekada net lygintuvo nemačius.
Trumpi eilėraščiai apie laiką, rūką, tylą, artumo ilgesį ir visa to efemeriškumą įsiveržia pirmiausia į pačios autorės kasdieniškumą, o per knygą ir į skaitytojo.
R.Poškytės-Dirkstienės eilėraščiai savo prigimtimi yra gyvenimo tekstai, todėl ir kalbėti apie juos galima asmenine patirtimi, kuri yra bendra arba skirtinga. Į knygą įdėtos dešimt nedidelių nuotraukų iš šeimyninio autorės albumo paskatina versti puslapius atsargiai, tarsi tai būtų tavo pačios šeimyninis archyvas. Įsižiūrėdamas į praeito laiko žmonių veidus, drabužius, šukuosenas, apkabinimo gestus, panyri į „kolektyvinių vaizdinių“ plotmę, kuri suteikia vienijantį praeito (tėvų) laiko išgyvenimą.
Rūtos kalba neįmantri, subtili, eilėraščio pabaiga dažniausiai yra eilėraščio kulminacija, švystelėjimas, kurio beskaitydama lauki kaip skaitymo įsiprasminimo.
Atsiverčiu pirmą Rūtos eilėraštį. Esu prasta gamtininkė. Kas tos raugerškės, galvoju. Įvedu į internetą, pirmoji iškrenta nuoroda – Vytauto P. Bložės eilėraštis. Atsiverčiu:
kraupus niekas, iš po šulinio
dangčio
žiūri, sublyksi, ganyklų
(dar tuščių)
aidu raliuoja
kur žydi
raugerškės, jų čia daug daug,
kur aš
(žemiau, pievoje)
kraudavausi juodus
kuprinėn kurmiarausius
ir nešdavausi
žemes smėlėtam Nijolės
darželiui, kur ji…
Kažkoks bendras gamtiškumas, pagalvoju. V. P. Bložės gamta poezijoje labai gyvastinga.
Rūta užaugusi Žemaitijos vienkiemyje, todėl gamtos išgyvenimas yra jos kraujo žalieji kūneliai, energingai tekantys vidine kraujotaka, net ir jau senokai minant pilką asfaltą miesto gatvėse.
Knygutės pavadinimas „Žuvies diena“, viena vertus, man primena tarybinį savaitės valgiaraštį, kurio ketvirtadienio puslapis būdavo išmargintas žuvies patiekalų pavadinimais.
Kita vertus, pavadinimas labai klaipėdietiškas, kvepiantis stintomis, ištrauktomis iš po ledo, vakarėjančios saulės dugne.
Kas knygutės autorei yra Žuvis?
Vaikystėj turėjau
Nuosavą žuvį
Deja
Ji buvo įšalus lede ( 11 psl.)
Žuvis iš vaikystės laiko, iš mitinio žmogaus gyvenimo laiko čia ir dabar, nes vaikystė yra ir praėjus, ir dar vis su mumis. Nors mitiniame taške laikas yra nesvarbus, bet žmogus, stovintis tame taške, yra mirtingas ir išgyvena tekantį laiką, kabantį krikščionišką laiką prie plūktinio pečiaus tėvų namuose. Laikas eilėraščiuose plaukia it žuvys, arba jis yra paslepiamas didžiaakių žuvų, kurios apsaugo eilėraščio aš nuo tragiško, sprūstančio laiko išgyvenimo.
Poetiškos sielos visada jautriai išgyvena laiko gebėjimą mus keisti, pačiam išliekant tokiu pačiu. Viešpatie / tegu išteka / laikas / pro tavo akis / be manęs (49 psl.). Norima pasilikti, sustoti, netekėti, pasislėpti. Laikas tarsi Dievo žvilgsnis.
Kas nutinka, kai neišteki pro Viešpaties akis?
Tuomet Rūta rašo: Išsirausiu urvelį į tylą / klausausi – / tu irgi nemiegi. (31 psl.) Talpus vaizdinys: mažytė patalpa virtualioje tylos erdvėje, veikti – krutinti minčių letenėles, klausytis taip, kad išgirstum kito žmogaus tylą.
Svarbus santykis su kitu.
„bunda kažkur paširdžiuos
tavim impregnuota diena“
(71 psl.)
Gražiai surastas santykio su artimu apibūdinimas. Impregnantas neperkeičia objekto, jis išryškina struktūrą, giliai įsigeria.
O kai impregnantas baigiasi, tuomet:
„daugiau nebebus dienos skirtos tau / patikėk du kartus patikrinau” (17 psl.)
Šiame eilėraštyje suskamba valiūkiškas noras pažaisti, tarsi intensyviai ieškota spintoje, stalčiuose, šaldytuve dar vienos dienos, skirtos tau, deja…
Skaitydama eilėraščius, laukiau, kada atrasiu žaismingesnį išgyvenimą, kandesnę moterišką ironiją.
Viename eil. (37 psl.) aprašomos grakščios moterys, tarsi aukso žuvys tetrokštančios būti sugautos, kursuoja staliukas – wc, nušluostydamos riebaluotas vyrų pažandes. Arba apie juodvilkes našles, mišių metu garsiai segiojančias kietų rankinių bumbuliukus.
O jei man leistų pasirašyti po kokiu nors eilėraščiu, tai pasirašyčiau po šiuo, o gal geriau galėčiau būti jo personažė:
Kartais prisimenu
Dvi moteris
sėdinčias prie lango
dvi bulvės
dvi silkės
dvi ašaros
ant jų stalo. (psl. 25)
Apie rūką. Rūkas yra vienas iš dažniausiai pasitaikančių oro ir sielos reiškinių eilėraščiuose. Įdomiausias epitetas – medėjantis rūkas, o kitoje vietoje kviečiama: įsikibk sumedėjusios mano širdies (44 psl.) Medėjantis rūkas naujesnė, netikėtesnė erdvės metafora. Medėjanti širdis yra pažįstama iš pasakų logikos, kai širdis tampa ledu ar kitu kokiu kietu daiktu. Tai ta pati semantinė grupė. Bet epitetai, būdami vienos knygos tekstuose, įdomiai vienas kitą papildo.
Įsivaizduokime detektyvą:
Iš pradžių kažkas nešasi lyrinę aš per medėjantį rūką, paskui ji vedasi kažką per drumzliną rūką sumedėjusia širdimi. Vedasi nežinia kur, nes svarbiausias jai yra pats ėjimas. Medėjantis rūkas, reiškia kuo toliau, tuo sunkiau bus pro jį brautis, bet širdis neatsilieka, ji keičiasi, kad galėtų eiti, taip pat medėja. Širdis keičiasi ne dėl savęs, ji medėja, nes apsiaunama kito (tavo) baime.
Kas gali nutikti? Pasakose toks herojus arba miršta, arba dėl kito gebėjimo jį išvaduoti atgauna mylinčią širdį. Vis dėlto Rūtos eilėraštyje medėjimas turi kitą prasmę. Medėjimas yra pasiaukojimas. Ir virstama ne šiaip medžiu, bet šermukšniu, kuris lietuvių mitologijoje yra priemonė apsisaugoti nuo užkeikimų ir burtų.
Pasaulis yra pilnas užkeikto drumzlino rūko, kurį gali įveikti pats tapdamas ypatingu medžiu. O ypatingu tampama, kai aukojamasi dėl kito.
Taip interpretuodama, atrandu knygoje užkoduotus krikščioniškos pasaulėžiūros kontūrus. Šie kontūrai ne visuose eilėraščiuose yra užkoduoti. Ne viename yra minima malda, Dievas. Bet visada įdomiau interpretuoti tai, kas paslėpta, o ne tiesiogiai pasakyta.
Kita vertus, rūkas yra natūralus pajūrio reiškinys. Tarsi laki rūko žemė – lengva, besiliejanti, uždengianti kelius, paklaidinanti tą, kuris savanoriškai leidžiasi paklaidinamas, gal pasibaigs takai / bet tai nesvarbu – / mes neprivalome grįžti. ( 44 psl.)
Išnykstanti rūko žemė, kai, papūtus vėjui, lieka vanduo. Žuvies diena tampa savaite, metais. Žuvies diena tampa knyga.
