Permainingi griaudėjimai, arba
Ar visada griaustinis pranašauja lietų?
Danguolė Vilidaitė
Neapsiriksiu sakydama, kad šiais metais šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika“ pasižymėjo ne tik profesionaliais, aukštos klasės atlikėjais, bet ir labai patrauklia programa, kurioje ypač sudomino švedų mušamųjų ansamblio „Kroumata“ pasirodymas.
Šešiuose festivalio koncertuose išgirdome daug XX a. klasika tapusių autorių, daug Klaipėdoje dar neskambėjusių kūrinių. Paminėtos 80-osios Broniaus Kutavičiaus gimimo metinės.
Bet šįkart mano dėmesį lietuviškų ir tarptautinių projektų fone labiausiai patraukė vakaras su mušamųjų ansambliu iš Švedijos „Kroumata“ (Johanas Silvmarkas, Rogeris Bergströmas, Ulrikas Nilssonas, Pondusas Langendorfas), skambėjęs rugsėjo 26-ąją, gana paprastu pavadinimu – „Būgnijimas su „Kroumata“.
„Kroumata“ – ypatingas kolektyvas, gerai žinomas ne tik savo tėvynėje, bet ir visame pasaulyje. Jis įdomus ne tik profesionaliu muzikavimu, bet ir sugebėjimu programą sudaryti ir pateikti taip, kad šiuolaikinė muzika tampa priimtina net aršiausiems jos kritikams. Kaip prieškoncertiniame susitikime pastebėjo atlikėjai, didžiausia jų sėkmės paslaptis slypi tame, kad groti pasirenka tik jiems patiems patinkančią muziką. Klausytojai tai jaučia ir abejingų nelieka.
Žaidimai su „Kroumata“
Jau pirmieji koncerte nuskambėję kūriniai patvirtino šių minčių teisingumą. Jie taip pat parodė, kad tradicinio – akademinio požiūrio į mušamuosius instrumentus ir į garsą, kaip muzikos pagrindą, čia nėra ko ir tikėtis.
György’o Ligeti’o „Car Horn Prelude“ („Preliudas automobilio signalui“ iš operos „Le Grand Macabre“) buvo žaidžiama klaksonų (pirmųjų automobilių signalų) garsais, sąskambiais, iš jų sudarant kad ir primityvią, bet harmoniją.
Nedaug nuo savo pavadinimo nutolo ir Juano Felipe’o Wallerio „Plato-Plastic Dialogues“ („Plato-plastikiniai dialogai). Muzikos instrumentu pasirinkta plastikinė lėkštutė, per ją braukiant metaliniu strypeliu, atliekančiu stryko funkciją. Vienkartinis daiktas – tyrimo objektas, buvo panaudotas nors ir ne pagal paskirtį, bet labai virtuo-ziškai, laikantis muzikos formos dėsnių, kulminacijų formavimo, panaudojant visą įmanomą štrichų ir ritmų įvairovę, kontrapunkto techniką. Tembrų paletė, prisimenant „instrumento“ muzikines galimybes, įspūdinga: dūzgimai, šnarėjimai, traškėjimai, kalenimai ir t.t., asociacijos įvairios.
Panašiai elgiamasi ir Thierry’o De Mey „Table Music“ („Stalo muzika“) – savotiškame rankų teatre. Šioje miniatiūroje garsas specialiai buvo pastiprintas po medinėmis plokštėmis įtaisytais mikrofonais.
Rolfo Wallino „Scratch“ („Ženklas“) dėmesio centre trys pripūsti raudoni balionai. Į lietuvių kalbą žodis scratch verčiamas ne tik kaip ženklas, bet ir kaip brūkštelėjimas, krebždesys, įdrėskimas, lengvas sužeidimas ir t.t. Ir visas šias prasmes lengvai galima buvo kūrinyje atsekti. Aistringos atlikėjų grumtynės su balionais, o gal ir su pačiais savimi baigiasi tragiškai – kaip Damoklo kardas virš balionų pakimba didelis virtuvinis peilis.
Netikėti šaltiniai
Dar toliau einama Johno Cage‘o kūrinyje „Branches“ („Šakos“). Instrumentarijus įvairus, šalia netipiškų (kamščio traukimo, vandens teliuškavimo, obuolio graužimo ir pan.) garsų panaudojamas ir klasikinis – fortepijono garsas, į veiksmą įtraukiami klausytojai. Šis paradoksalus garsų derinys koncerte susilaukė daugiausia aplodismentų.
Toks netipiškas požiūris į garsą išvis būdingas XX a. antrosios pusės avangardinėms kompozicijoms – kūrėjų nebetenkina tradiciniai instrumentai ir jų tembrai, primenantys romantišką skambėjimą. Naujų išraiškų, įkvėpimo ieškoma panaudojant visą aplink esančią, bent kiek galinčią skambėti medžiagą (kompozitoriaus Harry‘o Partcho orkestras, pritariantis operai, sudarytas iš išmestų daiktų, vargiai mums primintų tradicinį). Lietuvoje tokiais „eksperimentais“ pasižymi Vladimiras Tarasovas.
Kiti koncerte skambėję kūriniai – tai minimalizmo spalvomis nuspalvintos Johano Silvmarko „Celia Azur“ ir Johno Erikssono „Träd“ („Rankų miškas“; panaudota penkių oktavų marimba) bei minimalizmo tėvu vadinamo Steve’o Reicho „Pieces of Wood“ („Medžio gabalėliai“) ir „Drumming“ („Būgnijimas“) I dalis.
Ir užbaigiant…
„Būgnijimo su „Kroumata“ programa nebuvo skirta kažkokiam ypatingam, elitiniam klausytojui. Didžioji jos dalis – neilgos, specifiniu muzikiniu prieskoniu pagardintos kompozicijos (gal to ir reikia Klaipėdos klausytojams). Nors ritminės precizikos ir nuostabaus sinchroniškumo netrūko nė vienoje jų, visos jos atliktos puikiai, stebino paradoksaliai tikslios pabaigos, vertingiausia man tą vakarą atrodė „Drumming“ interpretacija. Beje, ilgiausias ir sudėtingiausias šio efektingo muzikinio šou kūrinys.
