„Permainų muzika“ – žingsnis pirmyn

„Permainų muzika“ – žingsnis pirmyn

 

Danguolė Vilidaitė

 

Spalio 24-ąją nuskambėjo paskutinis Klaipėdos koncertų salės festivalio „Permainų muzika“ koncertas. Kuo šiais metais ypatingas šiuolaikinę muziką propaguojantis renginys, ši, jau trečioji, naujausių muzikinių minčių invazija? Keliais žodžiais – apie tai.

Paslaptingas R.Ikeda’os pasaulis

Klaipėdoje labai trūksta intelektualios elektroninės muzikos, multimedijinių projektų. Stygių kiekvienais metais iš dalies kompensuoja „Permainų muzikos“ festivalio renginiai. Šiemet tai buvo Vytauto V.Jurgučio multimedijinis šokio projektas „Time Line“, Vladimiro Tarasavo vaizdo ir garso instaliacija „Pirmoji upė“ ir japonų kūrėjo Ryoji Ikeda’os kūrybos apžvalga (ją festivalio videoklube pristatė V.V.Jurgutis).

R.Ikeda pasirinktas neatsitiktinai – šiuo metu jis yra vienas įdomiausių ir labiausiai intriguojančių elektroninės muzikos guru, jo projektai su didžiausiu pasisekimu rodomi visame pasaulyje (koncertų geografija – įspūdinga). Smalsumą skatina ir mįslingas, uždaras šio menininko charakteris. Kūrybinė virtuvė slepiama, įrašų gauti beveik neįmanoma, pasirodymų metu negalima fotografuoti ar filmuoti (kelis nedidelius fragmentus vis dėlto užtikau www.youtube.com svetainėje), vaikščioti po salę ar išeiti ir pan.

„Laižė cukrų per stiklą“

Vakare buvo pademonstruoti du R.Ikeda’os kūrybos pavyzdžiai, Lietuvoje likę po 2005-ųjų metų „Gaidos“ festivalio: filmas-koncertas „C4I“ ir „Formula“ (žvilgsnis į pasaulį per skaičių prizmę – materijos inspiracija yra DATA). Stebino nepaprastai preciziškas japonų kompiuterininkų darbas, didžiulė vaizdo ir garso sinchronizacija (šie projektai daryti keliais šimtais kompiuterių.) Kurdamas naujas garsines erdves R.Ikeda panaudoja įvairiausias skaitmenines technologijas, sinusoidinius tonus, baltąjį triukšmą, nano – makrokosminius garsus.

Nepatogiai aukšti ar žemi dažniai, minimalistinis pastovumas, ilgai trunkanti (budistinė) tyla, netikėtai pertraukta aštraus, net fiziškai juntamo garso – toks šio vakaro prisiminimas. Čia nėra pasakojimo, taip būdingo Europos multimedijinių projektų autoriams, nėra amerikietiško „nusileidimo“ iki publikos lygio, tik išgryninta mintis – eilėraščio posmu, citata, vaizdu; tik formos, linijos ir pluoštai, dažniausiai abstraktūs garsai ir ritmai.

R.Ikeda’os projektai nepaprastai efektingi ir paveikūs, stiprų įspūdį palieka ir tai, kad publika būna apgaubta ne tik garsinės, bet ir vaizdinės erdvės. Mums, deja, teko „laižyti cukrų per stiklą“.

Lietuviški puslapiai

Spalio 10-osios susitikimas su vienu svarbiausių šiandienos lietuvių kompozitoriumi Osvaldu Balakausku praėjo santūriai, be didesnių intrigų. Vakaro vedėja Loreta Narvilaitė klaipėdiečius supažindino su svarbiausiais ir įdomiausiais šio muziko biografijos ir kūrybos faktais, buvo pademonstruoti keli videoįrašai.

„Veiksmą“ kiek pagyvino emocionalesnis ir atviresnis Petro Geniušo dalyvavimas. Gaila, kad prastai girdėjome paties O.Balakausko kalbą.

Koncertas, skirtas Jeronimo Kačinsko 100-osioms gimimo metinėms paminėti, nuskambėjo spalio 3-iąją. Kompozitorius buvo laikomas vienu moderniausių ir pažangiausių, rašė ketvirtatonių ir ateminę muziką, jo dėka Lietuva 1936-aisiais tapo Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos (ISCM) nare. Nežinia, kaip būtų pasisukęs J.Kačinsko likimas, jei ne priverstinė emigracija 1944-aisiais – atsisakęs sukurti Staliną liaupsinančią kantatą, jis pateko į nemalonę.

Išgirdome rečiau koncertuose atliekamus instrumentinius opusus: styginių kvartetus Nr.3 ir Nr.4, kamerinę fantaziją (sekstetą) fleitai, styginių kvartetui ir fortepijonui, „Atspindžius“ fortepijonui, Nonetą styginiams ir pučiamiesiems, – anot vakaro vedėjos muzikologės Danutės Petrauskaitės, harmoningą ir pasvertą muziką.

Intriguojantys atradimai

Stipriai ir įtikinamai suskambo Nonetas (Artūras Šilalė – smuikas, Girdutis Jakaitis – altas, Augustinas Vasiliauskas – violončelė, Arnoldas Gurinavičius – kontrabosas, Giedrius Gelgotas – fleita, Justė Gelgotaitė – obojus, Andrius Žiūra – klarnetas, Andrius Puplauskis – fagotas, Paulius Lukauskas – valtorna). Tai turbūt yra pats žymiausias ir labiausiai intriguojantis kompozitoriaus kūrinys. Juo Lietuva pirmą kartą buvo prezentuojama ir labai gerai įvertinta 1938-aisiais metais ISCM kongrese (kartu su B.Bartoko kūriniu). Šios kompozicijos vos nepraradome – partitūrą, prarastą Antrojo pasaulinio karo metais, pavyko atstatyti tik pagal atskirų instrumentų partijas, rastas Prahos archyvuose.

Keturių dalių ciklas fortepijonui „Atspindžiai“ (pirmoji ir trečioji dalys), atliktos pianisto Daumanto Kirilausko, pasižymėjo improvizaciniu laisvumu ir žaismingumu, subtiliu impresionistiniu spalvingumu. Kiek sudėtingesne, komplikuota šiuolaikinės muzikos kalba suskambo kamerinė fantazija.

Bet labiausiai šiame koncerte imponavo Vilniaus styginių kvarteto (Audronė Vainiūnaitė – I smuikas, A.Šilalė – II smuikas, G.Jakaitis – altas, A.Vasiliauskas – violončelė) profesionalumas ir nepaprastas tikslumas, trečiojo J.Kačinsko kvarteto dainingas atonalumas, ekspresyvi ir skausminga ketvirtojo kvarteto išraiška, paslėptos gilios mintys. Šio autoriaus palikimas Lietuvai, manyčiau, dar yra terra incognita, laukianti savo įvertinimo.

Harmonija pagal J.Cage’ą

Šių metų „Permainų muzikos“ ašis – amerikiečių kompozitorius, filosofas ir rašytojas Johnas Cage’as. Net du festivalio vakarai buvo paskirti jo kūrybai (videoklubas ir koncertas), o „Harmonijos“ iš „Apartment House 1776“ tapo savotiška idee fixe Maiko Svoboda’os (trombonas) ir Stefano Hussongo (akordeonas) koncerte. Toks dėmesys nėra keistas žinant, kad festivalio vardą inspiravo J.Cage’o to paties pavadinimo opusas.

„Apartment House 1776“ kūriniu kompozitorius, atrodo, norėjo visiems įrodyti, kad jo mokytojo A.Schoenbergo priekaištai dėl prasto harmonijos žinojimo yra niekis, jis gali sukurti savo „Harmonijas“. Subtilus žaidimas sąskambiais, pauzėmis ir akcentais, tarsi iš niekur atklystančios pažįstamų temų citatos, nueinančios į niekur, į amžinybę… (o gal J.Cage’as paprasčiausiai ištrynė svetimoje partitūroje jam nepatikusias vietas, natas pakeitęs pauzėmis – tyla).

M.Svoboda’os „5 canonic studies“, Keiko Harada’os „Midstream +“ atskleidė netikėtas trombono ir akordeono tembrines ir technines galimybes, apjungė tokius iš pirmo žvilgsnio nederančius instrumentus. Simpatiškos buvo trys Karlheinco Stockhauseno charakteringos pjesės iš „Tierkreis: 12 melodies of Zodiac“ ir Giakinto Scelsi’o „Mantram“ (malda trombonui solo – grojimo ir dainavimo – deklamavimo miksas). Temperamentingame Astoro Piazzollos „Le grand tango“ vis dėlto pritrūko aistros, akcentų žaismingumo.

Stebėtinas M.Svoboda’os muzikavimas ir šį kartą pakerėjo grojimo profesionalumu, trombono išraiškos netikėta įvairove, didžiausių pagyrų vertu intonavimo tikslumu (taip sunkiai pasiekiamu variniais pučiamaisiais), virtuoziškumu.

Užbaigė Štutgarto vokalistai

„Neue Vokalsolisten Stuttgart“ iš Vokietijos koncertas publikos dėmesį šiame festivalyje patraukė mažiausiai. Manyčiau, „kalta“ programa, sudaryta iš pačių naujausių, vos ką tik „iškeptų“, mažai žinomų ar visai nežinomų autorių kūrinių. Ji buvo sudaryta „Gaidos“ festivaliui (išskyrus L.Ronketi’į) ir skirta labiau išsilavinusiems Vilniaus šiuolaikinės muzikos gerbėjams (nors ir čia, kiek teko girdėti, susilaukė neadekvačių vertinimų). Gaila, nes šio kolektyvo pasirodymas išties vertas geriausių pasaulio koncertinių salių.

Žavėjo Saros Sun (sopranas), Siuzanos Leitz-Lorey (sopranas), Danielio Glogerio (kontratenoras), Martino Nagy’o (tenoras), Giljermo Anzorena’os (baritonas) ir Andreaso Fischerio (bosas) nepriekaištingas vokalas, platus galimybių dia-pazonas, intonavimo grynumas, sudėtingų partitūrų (atlikėjams) a cappella įvaldymas.

Koncertui apibūdinti labai tinka J.Cage’o mintis, kad „muzika yra ne tik tai, ką jūs ligi šiol įsivaizdavote esant muzika“. Ir išties kompozitoriaus iš Kipro G.Aperghiso „Vittriool“ ir vokiečio M.Kaeserio „Präludien 1. Buch (Nr.1-6)“ kompozicijos, sumirgo įvairiausiomis moderniomis išraiškos priemonėmis. Tai dažniau buvo ne ištisinio teksto, o atskirų žodžių, skiemenų ir net nemuzikinių garsų išbandymas muzikinėje erdvėje (fragmentai Sprechgesang, šūksnių glisando, šnabždesiai, mekenimas, kažkas panašaus į paukščių giedojimą, o gal į XIV amžiaus hoketą ir pan.).

Pinokio istorija

Tikra vakaro kulminacija tapo italų autorės Liucijos Ronchetti „Pinocchio. Una storia parallela“ (keturiems vyrų balsams). Pamokanti Carlo Collodi’o pasaka apie medinuko Pinokio nuotykius buvo atskleista įtaigiai ir efektingai, šiuolaikinės priemonės šiai istorijai, manyčiau, buvo kaip tik. Nepaprasto spalvingumo kompozicijai suteikė „Neue Vokalsolisten Stuttgart“ vokalistų, ypač kontratenoro D.Glogerio (Pinokis) teatriniai sugebėjimai.

Įsiminė jaunos lietuvių kompozitorės, šiais metais baigusios magistro studijas LMTA Egidijos Medekšaitės „Sophismata“ (sopranui, tenorui ir bosui), jos muzikos plastiškas alsavimas, gražios disonansinių sąskambių erdvės. Kiek mažiau įdomi muzikine prasme atrodė Ričardo Kabelio (šiuo metu gyvena Štutgarte) „Farce“. Kūrinio mintis paprasta – mažai kintančių ostinatinių figūrų panaudojimas simbolizuoja žmogaus, tapusio prisukamu sraigteliu, gyvenimą, žmoniškumo praradimą.

Post scriptum

Turbūt jau galime pasigirti šių metų „Permainų muzikos“ programos intelektualumu, nemažo pluošto darbų, sukurtų jau XXI amžiuje, atlikimu, J.Cage’o kūrinių gausa, profesionaliais atlikėjais ir t.t., vardyti galima be galo. Bet kuriuo atveju – „Permainų muzika“ yra žingsnis pirmyn.

Nors praėjusių metų festivalio programa man atrodo stipresnė – atlikti jau klasika tapę O.Mesiano „Kvartetas laiko pabaigai“, L.Berio „A-Ronne“, D.Crambo „Black Angels“ (Images I) ir S.Raicho „Different Trains”, o 2005 metais išgirdome A.Schoenbergo „Mėnulio Pjero“.

by admin