Permainų procesas tęsiasi

Permainų procesas tęsiasi

Danguolė Vilidaitė

„Permainų muzika“ ir vėl Klaipėdoje: rugsėjo 17-ąją – spalio 7-ąją mūsų vertinimui pateikiami penki koncertai, dvi videoperžiūros, muzikos ir vaizdo instaliacija.

„Permainų muzikoje“ koncertavęs vienas žymiausių pasaulyje vokalinių kolektyvų „The Swingle Singers“ choreografijos elementais pagyvintą programą atliko nepriekaištingai ir grakščiai.

Kviečia susipažinti

Jau antrą kartą šis šiuolaikinės akademinės muzikos festivalis kviečia mūsų miesto muzikinę visuomenę susipažinti su geriausiais XX amžiaus ir šių dienų kūrėjais, jų kūriniais, ragina pripažinti šiuolaikinę garsų erdvę ir jai atsiverti (toks Sizifo vardo vertas darbas), net keistis patiems (?!).

Šių metų festivalio programa, sakyčiau, labai rimta. Dėmesį traukia ir tai, kad ją atlieka pakankamai profesionalūs Lietuvos kolektyvai (choras „Jauna muzika“, styginių kvartetas „Chordos“, fortepijoninis trio „Kaskados“, mušamųjų ansamblis „Giunter Percussion“/„Vilniaus mušamieji“), taip pat vienas žymiausių pasaulyje vokalinių kolektyvų „The Swingle Singers“.

Nors šiemet akcentuojama dabarties lietuvių kompozitorių (B.Kutavičius, A.Šenderovas, J.Juozapaitis, V.Bartulis ir kiti) kūryba, galime išgirsti ir XX amžiaus grandų O.Mesiano, L.Berio, D.Krambo kūrybos pavyzdžius, dvasingąjį A.Piartą.

Grakščiai ir šventiškai

Kvartetas „Chordos“ D.Krambo muziką atliko ne tik įprastais muzikos instrumentais, neįprastų garsų šaltiniu tapo vandens pripiltos taurės griežiant jomis stryku. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos

Šventiškai ir pakiliai, festivališkai tikrąja to žodžio prasme suskambo pirmasis „Permainų muzikos“ koncertas.

Simboliška, kad šiais metais festivalį pradėjo kolektyvas, savo metu revoliucingai pakeitęs požiūrį į dainavimą – tai vokalinis oktetas iš Anglijos „The Swingle Singers“, dainuojantis a cappella principu.

Pirmoje dalyje, kaip jie patys sako, skambėjo palengvinta klasika ir suakademintas popsas, džiazo kūrinių aranžuotės balsams.

Grupė Klaipėdai parinko gana populiarius kūrinius. Man įsiminė K.Debiusi „Mėnulio šviesos“ plaukiantys sąskambiai, M.Ravelio „Bolero“ kietas ritmas, melancholiškas H.Perselio „Didonos lamento“, virtuoziški J.S.Bacho fugos kontrapunktai, kelios klasikinio džiazo aranžuotės, kuriose beveik visai tiksliai balsu buvo imituojamas įvairių pučiamųjų, boso ir mušamųjų instrumentų garsas (ne B.Makferinas, bet vis dėlto…).

Legendinis „The Swingle Singers“ choreografijos elementais pagyvintą programą atliko nepriekaištingai ir grakščiai, lyg niekur nieko. Stebėjausi tuo žinodama, kad žmogaus balsas yra sunkiai įvaldomas instrumentas. Gero įspūdžio nesugadino vienas kitas intonacinis netikslumas ar žinojimas, kad įrašuose skamba dar geriau.

Garsų teatras

Koncerto antroje dalyje – italų kompozitoriaus L.Berio „A-Ronne“ (pirmoji ir paskutinė senosios italų abėcėlės raidės), specialiai parašytas šiam kolektyvui. Tai vienas iš ryškiausių modernizmo epochos vokalinių kūrinių. „A-Ronne“ nėra tradicinis opusas – kaip muzika parašyta tekstui. Ne dainavimas, o garsinis eilėraščio perteikimas čia yra svarbiausias, ieškoma įvairiausių garsinių pavidalų, savito skambėjimo (ne tik šūksniai ir šnabždesiai, bet ir visokie pačepsėjimai, sunkiai įvardijami sąskambiai ir pan.). Šiame „teatre ausims“ personažų nebuvo, tik emocijos. Tarsi prasiveržę iš šio garsų chaoso, prasmingai tamsoje aidėjo atskiri žodžiai – frazės poeto E.Sangvinečio paimtos iš Šventojo rašto, Getės, Dantės kūrybos, komunistų partijos manifesto. Kūrinys įsimintinas, kaip ir jo nepaprastai preciziškas atlikimas.

Kiek kitaip, bet panašia (antrosios pirmojo koncerto dalies) gaida suskambo kitas festivalio koncertas. Styginių kvarteto „Chordos“ atlikėjai (Ieva Sipaitytė – smuikas, Aidas Strimaitis – smuikas, Robertas Bliškevičius – altas, Mindaugas Bačkus – violončelė), atrodė, pradėjo rungtynes patys su savimi. Skambėjo sudėtingiausi XX amžiaus klasika tapę D.Krambo „Black Angels“ (Images I) („Juodieji angelai“ (I vaizdai) ir S.Raicho „Different Trains” („Skirtingi traukiniai“), taip pat Lietuvos melomanams gerai žinomas B.Kutavičiaus II styginių kvartetas „Anno cum tettigonia“ („Metai su žiogu“), jaunos pradedančios autorės E.Medekšaitės „Pančami“ (parašytas šiemet).

Varžybos su savimi

Amerikiečių kompozitorius D.Krambas žinomas kaip savotiškas išradėjas, ieškantis naujų garso efektų. Neįprastų garsų šaltiniu jam dažnai tampa ne tik daiktai, kaip, pavyzdžiui, vandens pripiltos taurės griežiant jomis stryku, bet ir įprasti instrumentai, pateikti naujai.

„Black Angels“ (Images I) (įkvėptas karo Vietname temos) garsinė erdvė labai praplečiama gongu, marakasais, atlikėjų kalbėjimu, šūksniais ir pan. Siurrealistinį įspūdį palieka netradiciniai sugretinimai, įvairių muzikinių citatų – simbolių panaudojimas, styginių garso sustiprinimas elektronika.

Šis margumynas „Chordos“ grojime nebuvo savitikslis ar eklektiškas, o prasmingai įpintas į kūrinio pagrindinės minties – atsakymo ieškoma amžinoje gėrio ir blogio kovoje – plėtojimą. Įdomu ir įsimintina.

Kito amerikiečio, vieno žymiausių minimalistinės krypties atstovo S.Raicho „Different Trains” taip pat buvo atliktas labai profesionaliai. Šio autoriaus muzikos lengvumas labai apgauna. Iš tikro viskas yra labai apskaičiuota ir tikslu, muzikams sunku įvykdyti visus nurodymus ir išlaikyti vienodą pulsaciją.

Žavėjausi mūsų kvarteto gebėjimu atskleisti šio kūrinio energiją, instrumentais meistriškai imituoti žodžių intonacijas. Manau, kad styginių kvartetas „Chordos“ šiuo metu yra vienas geriausių šiuolaikinės muzikos interpretatorių Lietuvoje.

P.S. Nors „Permainų muzika“ tik prasidėjo, įspūdžių jau su kaupu.

by admin