Personažai ir scenografija

Iš humanitarinio emigranto dienoraščio

Personažai ir scenografija

Rimantas Kmita

Oras čia nepakartojamas, lyja, šviečia saulė ir vėl lyja. Kaip tik dviratininkui. Geriausiai dabar – ir lyja, ir saulė šviečia.

Ne kitaip bus ir su tais savaitgaliais. Kaip prasidėjo, taip ir pasibaigė. Kitą rytą visas išsivalęs apelsinams padėjus, atsikeliu ir slankioju. Žiūriu, viena barakinė parslenka su maišeliu, o jame Seratho produkcija. Ne vienas kenčiu, galvoju. Slankioju, nėr ką veikt, kažkodėl nusileidžiu į apačią, žvilgteliu į pašto dėžutę, o ten, šlovė Alachui, turkai atsiuntę mano vieną užsakytą CD su sufijų muzika. Išgelbės turkai Vokietiją, ne kitaip. Ir pamaitins, ir palinksmins sunkią valandą.

Lengvai svaigstu nuo tos muzikos ir tuo pat metu prakišinėju visus aukcionius internete. Ir net ne aukcionus. Vieną dalykėlį buvau atsidėjęs, tik dar nenusipirkęs, ir jau rodo, kad nebėr. Gerai sakoma, traukinys apelsinų prisivalgiusiųjų nelaukia.

Galvoju, reikia pasijudint, sėdu ant elnės septynbėgės ir į miestelio pusę, sakau, gal bent turgaus aikštėje kas kokias dešreles keps.

Nuvažiuoju ir negaliu patikėt – visi dirba, zuja kaip bitės. Tai kur tas jų didysis savaitgalis, apie kurį tiek reikėjo šnekėt?!

Nors va, bankas nedirba. Gaunu kišti kortelę, ir sezamas atsiveria, įeinu ir pasiimu grynųjų. Nedirba, bet funkcionuoja. Čia kaip ir su lietum. Ir lyja, ir ne vienu metu. Funkcionalus vokiečių dizainas, kaip pasakojo vienoj TV laidoj.

Kadangi didžiai svarbaus nieko nenutiko, jeigu neminėsime, kad vieną rytą radau įpjautą savo pirštą, lyg kas būtų ėmęs kraują, tai trumpai užsiminsiu apie mane supančius mielus žmones.

Pavyzdžiui, toks vokietis, studijuoja su mumis sykiu. Nieko nešneka, nesuprasi, ką galvoja. Kalbininkas. Vieną kartą, tiesa, dėjo monologą, nes jo kolegė mongolė, irgi kalbininkė, kažką rašo, bet niekas nesupranta ką, ji nelabai gali paaiškinti, nes vokiškai beveik nešneka, o angliškai irgi prastai. Bet iš to vokiečio monologo tiek tesužinojom, kad kažkokia specifinė kalbos problema ir dar apie batus. Kuo čia dėti tie batai, tai niekas neįsikirto, bet buvo linksma. Tai va, tokia ta mongolė, jau sakiau, budizmas.

O tas vokietis tai priplaukęs. Skaitom vieną kartą tokį tekstą, o jį pasiūliusi mergina klausia, ar nebuvo per daug sudėtingas. O tas vokietis sako, taigi čia viskas aišku, viskas vokiškai, mūsų gimtąja kalba parašyta. Žinoma, ačiū už komplimentus, bet turėjom pastebėt, kad vokiečių yra ne visų gimtoji kalba.

Jau sakiau, kad mano kaimynai vokiečiai. Jau sakiau, kad beveik jų nematau. Michaelis – toks didžiulis bičas, beveik nesirodo, bet jaučiu, kad tupi savo kambary, ypač kai dega šviesa. Kartais kalba telefonu. Bet gali tai girdėti tik eidamas pro jo duris. Neįsivaizduoju, kuo ir kaip jis minta. Atvejis, kai užklupau jį kepant karbonadus, iš šiandienos žiūrint buvo stačiai sensacingas.

Kitas, vardu Asmundur, virtuvėje pasisukinėja dažniau, nors yra visai liesas, tą atpažįstu iš žingsnių. Greitai vaikšto ir po jo virtuvėje kaupiasi indai. Gyvena dažniau naktim, trečia, pusė penkių jam pats laikas pasisukinėt virtuvėj, ką nors užkąst.

Neužtruks atsikeliu ir aš, pradedu krebždėt, tad vargšui Michaeliui turbūt nebelieka erdvės išreikšt savo kulinarinius instinktus ir jis minta, galiu numanyt, valgykloje arba Seratho kebabais.

Šį savaitgalį liesasis nieko neveikia. Sakau, Asmundurai, gal vakare alaus atsigeriam ar ką, jeigu niekur neplanuoji eiti. Eiti jis niekur neplanuoja, bet gerti irgi negeria. Alaus kartais, bet šnapso niekada, pasako tai pabrėžtinai ir dar nusipurto.

Gal todėl, kad šaldytuve visada ilsis vienoks ar kitoks mano butelaitis stipraus gėrimo.

Dabar galvoju aš apie tą Asmundurą: jei negeria alaus, tai tikriausiai netikras vokietis, ką ir tas vardas sakytų, bet kita vertus, skaitau čia tokį straipsnį apie vokiečius, rašo, kad visi gyvena atskirai susilindę, su kaimynais gali visai nebendraut. Tinka. Tai gal vokietis. Taip ir sėdim visą savaitgalį, jis savo kambary, aš savo. Kažin ką jis ten veikia. Bijau, kad mokosi.

Aš tuo tarpu smaginuosi kitaip ir galvoju, kad vienatvė įgauna keistas formas. Pasistatęs turkiškos degtinės Yeni raki butelaitį (turkų gelbėtojų garbei) chatinuosi su bičiuliu Lietuvoj. Svarstom variantą, kaip čia prikabinus čierką ir pasiuntus ją interneto laidais. Visai smagu.

Turiu ir daugiau kuo pasidžiaugt. Šalia visų kitų keisčiausių laikraščių bibliotekoje, Literatūros ir meno dėžutė, padabinta pirmojo puslapio kopija, kuriame buvo išspausdintas bene vienintelis mano eilėraštis Lit-

menyje. Stengiasi sutikti Kmituolį miestelis, papuošė biblioteką, dar galėtų surengti kokią savaitę trunkančią konferenciją – Kmituolio raštai: tarp grafomanijos ir geniolumo (t.y. genio uolumo). Užrakinčiau visus ir tegul klausosi, nė vieno neišleisčiau, duotų jie man feedbacką kaip reikiant.

Žodžiu, matau, kad miestelis turi potencijos skleisti gėrį, grožį ir tiesą, tad padžiazavus bus šiokia tokia motyvacija čia grįžti ir padėti miestelėnams gyventi dar gražiau.

***

Šį rytą atsikėlęs radau išgertą mano alų ir suvalgytus kotletus…

Manyje susipynė nuostaba, sutrikimas, pyktis ir aš sėdau rašyti seniai nerašytos gromatėlės. Situacija maždaug tokia. Penktadienis. Vėl kažkokia neaiški šventė. Kai kas dirba, kai kas ne. Neaišku, kaip bus šeštadienį, t.y. šiandien. Kaimynas sakėsi alkoholio beveik negeriąs. Aš ir pats nebūčiau per vakarą išgėręs tokio rinkinuko: Weißbier, porteris ir čekiškas pils. Valgau dabar konservus ir galvoju, kad vėl teks pas turkus pagalbos ieškoti.

Pagalvojau, kad tai gali būti kerštas. Prieš kokias dvi savaites buvo paštininkas. Turėjo siuntinį, bet aš negalėjau patvirtinti, kad toks ir toks tikrai yra mano kaimynas. Užmiršau jo vardą. Tiksliau, galvojau, kad jis yra kitoks, tikrai ne Sebastianas. Bet jis buvo Sebastianas, ir Sebastianas dabar buvo labai susinervinęs, nes paštininkas vis negrįžta ir negrįžta.

Bet vėliau radau prieškambaryje pakabintą moterišką švarkelį ir situacija su alum aiškėjo.

Antradienį vėl bus šventė – reformacijos diena. Dabar, kai mano kompas pavirto rašomąja mašinėle, man tos šventės nelabai, nes biuras uždarytas ir jokio interneto.

Bet gyvenimas be interneto turi ir savų privalumų. Skaitai arba rašai, o ne sėdi prie skype’o ir dvi valandas mokai kokį amerikietį ištarti uo, kas žodžiuose uoga ir važiuoti jam skamba visiškai skirtingai. O pats tuo metu bandai suartikuliuoti stebuklingąjį the. Vis tiek nei jam, nei man iš to nieko neišeina.

Vakarais su naujuoju kaimynu sėdim virtuvėje ir geriam arbatą arba alų. Turiu naują kaimyną, bet mano alų išgėrė ne jis, nes yra išvažiavęs namo. Šiaip tai pirmas mano sutiktas vokietis, kurio atsargiai pasiteiravęs, ar jis geria alų, pirmą kartą išgirdau atsakymą – aš geriu viską. Man tai sensacija, nes jei tu čia valgai ir geri viską, tai esi neprikolas. Tai jeigu vyksta koks bendras vakarėlis, beveik neišeina paruošti vieno patiekalo, nes kas nors nevalgo mėsos, kas nors paprikų, kitas svogūnų ir taip toliau. Apie gėrimus nėra nė ką kalbėti. Tiesą sakant, buvau beveik šokiruotas stebėdamas, kaip mano kolegos vaikinai, vienas vokietis ir vienas olandas visą vakarą gėrė limonadą. Ne šiaip sau gurkšnoja, nes negeria alkoholio, bet maukia didžiulėmis stiklinėmis ir valgo kažkokius sausainius. Ir kvyksi visą vakarą vienas kitam parodę pirštą. Trisdešimtmečiai darželinukai.

Ką kalba olandas, beveik nesuprantu. Šnypščia, švokščia ten pas jį viskas. Danas pasakoja, kad jie, olandai, taip ir angliškai kalba. Fery funny. Bet tai negana to, kad jis šnypščia. Čia neseniai toks amerikietis skaitė vokiškai paskaitą, aišku, su tipišku amerikietišku akcentu, bet viskas ten normaliai. O tam olandui kad juokinga, kad reikia jam sukinėtis į visas puses ir rodyti savo reakciją, tiesiog nenusėdi. Mano diagnozė po limonado tik stiprėja.

***

Ką gi, išaušo reformacijos diena. Geriant rytinę arbatą kažkas skambina į duris. Atidarau. Iš už kampo išlenda vaikiukas su vaiduoklio kauke iš kažkokio filmo ir prekybos centro terbele rankoje. Nieko nesuprantu, ką sako. Reikės žiūrėti šiandien teliką, kaip tie vokiečiai reformacijos dieną švenčia ir iš kur čia tos užgavėnės.

Paskui man topteli, kad taigi šiandien Haloweenas. Viskas per vien.

Šiaip nieko naujo, bandau įsikirsti tą kalbą. Bet kaip, nelabai įsivaizduoju. Va kad ir dabar. Vienas žodis, kurio reikšmė – proginis, atsitiktinis. Čia viena reikšmė, proginis ir atsitiktinis yra sinonimai. Proginis ar atsitiktinis susitikimas?

Mūsų užsiėmimai vyksta maždaug vienodai ir primena man vieną komikų laidą. Ten jie gauna kokį keistą žodį (pvz., Kotztierchen – vemiantys gyvūniukai) ir turi atspėti, ką tai reiškia. Kartais ir atspėja, bet nusipūdo irgi normaliai. Tai mes irgi panašiai. Pasiimam kokį nors tekstą, kokio nors superinio profesoriaus, ta sritis mums dažnai būna gūdus miškas, ir mes bandome sugalvoti, ką čia jis norėjo pasakyti. Tai būna ir taip, kad vienas kalba apie Dievą, o kitas apie ekonomiką. Būtų juokinga, jeigu nebūtų tragiška.

Žodžiu, turiu čia ką veikti, nenuobodu, laikas lekia, žiūriu, kad nespėjus išmokti visų žodžių vėl į Lietuvą grįšiu. Prie progos.

by admin