Peteris Milčakas

Peteris Milčakas
(Peter Milčák, Slovakija)


Daugiau

Tik tai, kas neišsakoma,

lieka paslaptimi.
O vis dėlto tie, kurie tyli
ir lieka vieniši,
vis viena yra
patys įtariausi,
nes galbūt žino
daugiau,
negu buvo išsiduota.

Nes už to, kas išsakyta,
yra tik melagingi liudijimai,
apsimestinė kančia
ir veidmaininga atjauta,
bet net tylėjimas ne
visada
yra tai, kuo dera

pasitikėti.

Naktis

Naktis rengia
tylos akimirką.
Seilėmis lipdo
paukščių snapus,
nugula prarajose,
kaišioja nagus
į plyšius,
pirštais kruopščiai
čiupinėja
šiltas gerkles
ir mažuoju
užkemša piemens
švilpynę.

Paskui plačiai
išsižioja,
kad akimirkai
prarytų vėją,
o kai priartės
aušra,
pasisodins ant pečių
luošį,
nes labiau
negu savimi
pasitiki tik
neviltim.

Žvėrims

Sulaikau kvėpavimą ir
užmerkiu akis
prieš jūsų karštumą, kai
priešinate savo nežinojimą
ir mano žinojimą.
Šiame buvime, kad ir koks būtų
beginklis, nėra vietos
likimui, kad ir kas būtų
toliau, bet erdvė
likimui, mano likimas
patetiškai atsiveria,
todėl

užmerkiu akis.

Tyleniai

Tą medį
patvirtino žaibas
o tas vanduo
jau daugiau kaip trisdešimt kartų
užšalo ir grįžo
pas save patį
o šioje žemėje
sutrupėję mūsų
keliauninkų protėvių
kaulai,
ir kadaise jų kalba
mūsų vardu
buvo vyras, kuris tylėjo,
daugiau nesakysiu nieko.

Labiau nei kada nors
dabar laikas
mylėti.

Sukutis

Netikrumas tarsi sukutis
ir kiekvienas įkvėpimas
ir kiekvienas iškvėpimas
yra tik dar vienas
apsisukimas,
tuo tarpu džiaugsmas

tuo tarpu džiaugsmas
tvyro štilyje,
kurio nė
nereikia užsitarnauti.
Pakanka
mąstyti,
plačiame krėsle,
sekmadienio priešpiečiu.

Balandžio sniegas

Paliktas bandos bejėgis
žvėris, prieš kurį atsigręžė
net jo paties kūnas. Daugiau nė šuolio.
Žolės kuokštai paskutinį kartą kilsteli jį
nuo žemės, kuri taip neišvengiamai
traukia.

Pavasaris maloningai išplečia
glėbį. Taip galėtų atrodyti
sveikinanti motina. Paskutinė
šiluma išsilaisvina iš gęstančios
minties.

Pro langą
Palekui Suržinui

Jis išsižadėjo

namų,
žmonos ir vaikų,
alkoholio ir cigarečių,
mokytojo algos,
vaizdo pro langą,
poezijos lapų,

ir pagaliau išsižadėjo
savo kūno

tikėdamasis
prasmės

Keliautojo laiku mintys

Jei iš tiesų dar įmanoma
apsisaugoti ir išsivalyti
nuo viso blogio
pasninkaujant keturiasdešimt dienų
dykumoje,
išdalinant turtą,
visą gyvenimą darant gera,
gailestingumu ir dorybingumu,
apsisprendžiant čia ir dabar,
išsižadant net menkiausios
abejonės,
ar keliautum, silpnas, atgal laiku
iki trisdešimt trečiųjų Viešpaties metų
ir išbudėtum, netikėlis, dvi naktis
prie Kristaus karsto,
kad išvystum, kaip nuvirsta akmuo
ir kūnas žengia į Karalystę?
O paskui, nepastebėtas, atsidavęs
grįžtum į apsisprendimo
akimirką ir nesusvyruotum,
nes už gero darymą Žemėje
priešingai, negu už blogį,
pagal tavo tikėjimą
turi
būti atlyginta.

Savo vietose

Kokie esame gražūs
laikinybės veidrodžiuose,
kokie pakilūs ir tyri.

Juk veidrodžiai
kabo savo vietose.
Tamsūs miškai, per
tamsūs, kad galėtų
pasirodyti vaizdu.
Dangus giedras, dangiškai giedras,
net neįmanoma
jo įžiūrėti.
Drugelis, drugelis, skrendąs taip
greitai, kad
palieka tik
garso pėdsaką.

Taigi, tik mes, be galo
laimingi
leidžiame nusistovėti paviršiui
o iš mūsų akių žiba
amžinybė.


Ilgas kelias į ten

Ilgas kelias į ten, nėra
kaip sugrįžti, todėl jis toks ilgas,
todėl jis tik
į ten.

Ten visada per žingsnį
priekyje, tarsi kupranugaris prieš
beduiną, tarsi namai
prieš ilgesį.

Ten visada per žingsnį
priekyje, ir uždarame
lagaminėlyje esi nešamas
atgal.


Iš slovakų kalbos vertė Vytas Dekšnys

by admin