Pianisto rečitalis intrigavo kitokiu Šopenu

Pianisto rečitalis intrigavo kitokiu Šopenu

Danguolė Vilidaitė

Ruduo, ko gero, romantiškiausias metų laikas: ilgi ir paslaptingi vakarai, už lango ūžauja vėjas, lietaus ir lapų šuorai, akį traukia rausvais ir gelsvais potėpiais nuspalvinta gamta. Kaip ir Šopeno muzikoje, čia dera subtilus piano ir veržlusis forte, lietaus stakato ir triukšmingi pasažai – atskleidžiama įvairių žmogaus išgyvenimų paletė. Ši lapkričio nostalgija turbūt ir atvedė į Klaipėdos koncertų salėje vykusį pirmąjį ciklo „Romantiniai lapkričio vakarai“ koncertą. Kylančios Lietuvos pianizmo žvaigždės Kasparo Uinsko rečitalis „Romantinis fortepijonas“ buvo skirtas žymiam lenkų kompozitoriui Frederikui Šopenui.

Pianistas K.Uinskas Klaipėdoje skambino savo mėgstamiausio kompozitoriaus F.Šopeno muziką, intriguodamas prieštaringai vertinama savo interpretacija. Darijos Vasiliauskienės nuotrauka

Koncerte skambėjo etiudas cis-moll op.25, skerco h-moll op.20, noktiurnas Des-dur op.27, valsai a-moll op.34 ir As-dur op.64, baladė f-moll op.52, tris mazurkos iš op.59 (a-moll, As-dur, fis-moll) ir sonata h-moll op.58.

K.Uinskas – dvidešimt devynerių metų, bet jau turtingos kūrybinės biografijos menininkas: koncertavo įvairiuose užsienio kraštuose, grojimo meno mokėsi garsioje Džiuliardo aukštoje muzikos mokykloje (Niujorkas, JAV), F.Šopeno muzikos akademijoje (Lenkija), 1997 metais laimėjo Grand Prix tarptautiniame Verbier muzikos festivalyje (Šveicarija). Šalia didelių sėkmių – ir svarbūs pralaimėjimai: neakivaizdžiai vainikuotas M.K.Čiurlionio konkurso laureatu nepateko į trečiąjį jo turą, nepasisekė šių metų F.Šopeno konkurse.

Keista, bet prieštaringiausiai vertinama mėgstamiausio šio pianisto kompozitoriaus F.Šopeno kūrinių interpretacija ir buvo didžiausia šio koncerto intriga.

Eidami klausytis žinomų autorių, mes dažniausiai jau žinome, ko norime. Nors nusistovėję kanonai suprasti ne tik padeda, bet ir trukdo, juos gerbiame kaip kultūros tradiciją, atskaitos tašką. Mano įsivaizduojamą Šopeno kūrybos atlikimo idealą labiausiai atspindi citata, iš Londono „Daily News“ recenzijos, skirtos minėto kompozitoriaus koncertui: „Nepaprastas jautrumas, natūralus garso švelnumas ir atlikėjo nugludinti kaip perlai pasažai yra tik jam vienam būdingi atlikimo bruožai. Jo muzikai charakteringa minties laisvė, ekspresijos įvairovė ir kažkokia romantiška melancholija…“

Gal todėl „Romantinio fortepijono“ vakare priimtiniausia, labiausiai atitinkanti idealą atrodė Sonatos h-moll interpretacija. Meniškumo požiūriu šis kūrinys yra vienas iš didžiausių kompozitoriaus pasiekimų (nors šviesesnė ir ne tokia dramatiška nei b-moll su „Gedulingu maršu“), technikos požiūriu – labai sudėtingas, sakoma, kad kompozitorius čia pranoko pats save. Ši sonata – rimtas išbandymas bet kuriam atlikėjui.

Nors kitiems koncerto kūriniams dažnai trūko vieningumo (suskildavo į atskirus ir spalvingus fragmentėlius) ir spontaniškumo, klausytis K.Uinsko vis tiek buvo įdomu.

K.Uinsko grojimas man panašus į drąsų naujų muzikinių erdvių ieškojimą, žavintį subtiliais garso spalvų atradimais, ilgų melodinių linijų polifonija, netikėtu muzikinio veiksmo pristabdymu, – kai kalba nebe garsai, o pati muzika, jos siela. Tai nėra svetima Šopeno kūrybai. Žinoma, kad pats kompozitorius vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu savo kūrinius atlikdavo kiek kitaip nei anksčiau ir buvo vertinamas įvairiai: daug dėmesio skyrė fortepijono (ne mažiau nei H.Berliozas orkestro) skambėjimo spalvingumui atskleisti, impresionistiškai išryškindavo kai kuriuos harmonijos sąskambius, mėgo kontempliuoti pasyvų garsų judėjimą.

Neįprasta, bet vis dėlto priimtina Klaipėdos publikai atrodė K.Uinsko interpretacija: koncerto pabaigą lydėjo audringi plojimai, didžioji klausytojų dalis atlikėjo talentą pagerbė atsistodami.

by admin